Skulptūrinė kompozicija vaizduoja Jėzaus krikšto sceną. Kaip ir įprasta šiame ikonografiniame tipe, vaizduojamas šv. Jonas Krikštytojas, liejantis vandenį Jėzui ant galvos. Kadangi dievdirbiams skulptūrinėmis priemonėmis pavaizduoti vandenį buvo sunku, todėl jie Jėzaus, rečiau Jono kojas drožė be pėdų – tarsi jis (jie) būtų įsibridę į vandenį. Šio tipo kompozicijose dievdirbiai paprastai pabrėždavo šv. Jono Krikštytojo vaidmenį, todėl, kaip matome aptariamoje kompozicijoje, Jonas išdrožtas aukštesnis už Jėzų. Tai, kad šventasis buvo suvokiamas kaip pagrindinis scenos asmuo rodo ir liaudyje paplitę šios kompozicijos įvardijimai „šv. Jonu Krikštytoju“ ar „Šventu Jonu“. Šv. Jonas Krikštytojas buvo laikomas saugotoju nuo nelaimių vandenyje, nes jis siejamas su šventu krikšto vandeniu. Be to, krikšto vanduo turi simbolinę apvalomąją reikšmę, todėl Jėzaus krikšto grupės vyravo paminkluose prie stebuklingais laikytų upelių, šaltinių. Todėl tikėtina, kad ši nedidelė koplytėlė su Jėzaus krikšto kompozicija greičiausiai buvo įkelta į medį, augusį prie švento upelio ar šaltinėlio.
Teksto autorė Skaidrė Urbonienė
.jpg)
_kat.jpg)
