Šv. Barbora

Šv. Barbora, mergelė kankinė, gyvenusi I a. Mažojoje Azijoje, buvo viena populiariausių moterų šventųjų liaudies dailėje Lietuvoje. Jos atvaizdus drožė dievdirbiai, tapė savamoksliai tapytojai. Pagarba šv. Barborai paremta jos gyvenimu ir kankinyste – atsisakiusi išsižadėti krikščionių tikėjimo, Barbora buvo kankinama ir tėvo nukirsdinta kardu, o tėvą staiga nutrenkęs žaibas, todėl tikėta, kad šventoji gali apsaugoti nuo staigios mirties ir žaibo. Ji imta laikyti laimingos mirties išprašytoja, saugotoja nuo mirties nepriėmus Švč. Sakramento, todėl pagrindiniai šventosios atributai dailėje ir yra taurė su ostija – Švč. Sakramento simboliai. Šie svarbiausi atributai, padedantys identifikuoti šventąją, pabrėžiami ir liaudies dailėje. Ir paveiksluose, ir skulptūroje šv. Barbora kaire ranka prilaiko kalaviją – savo mirties simbolį, kartais kartu laiko ir palmės šakelę – kankinių simbolį, įprasminantį triumfą prieš mirtį. Paveiksluose pavaizduojamas ir bokštas su trimis langais, primenantis legendą, kad tėvas įkurdino Barborą bokšte su dviem langais, norėdamas apsaugoti nuo gerbėjų, o Barbora liepusi iškirsti trečią langą Švč. Trejybės garbei. Pabrėždami aukštą šventosios kilmę, liaudies menininkai vaizdavo ją puošniais drabužiais – karališku apsiaustu, ilga suknia, puošnia tunika, galvą vainikavo karūna.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN DANGUS (2016). Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, tekstų autorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė
Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė)

Šv. Barbora, mergelė kankinė, gyvenusi I a. Mažojoje Azijoje, buvo viena populiariausių moterų šventųjų liaudies dailėje Lietuvoje. Jos atvaizdus drožė dievdirbiai, tapė savamoksliai tapytojai. Pagarba šv. Barborai paremta jos gyvenimu ir kankinyste – atsisakiusi išsižadėti krikščionių tikėjimo, Barbora buvo kankinama ir tėvo nukirsdinta kardu, o tėvą staiga nutrenkęs žaibas, todėl tikėta, kad šventoji gali apsaugoti nuo staigios mirties ir žaibo. Ji imta laikyti laimingos mirties išprašytoja, saugotoja nuo mirties nepriėmus Švč. Sakramento, todėl pagrindiniai šventosios atributai dailėje ir yra taurė su ostija – Švč. Sakramento simboliai. Šie svarbiausi atributai, padedantys identifikuoti šventąją, pabrėžiami ir liaudies dailėje. Ir paveiksluose, ir skulptūroje šv. Barbora kaire ranka prilaiko kalaviją – savo mirties simbolį, kartais kartu laiko ir palmės šakelę – kankinių simbolį, įprasminantį triumfą prieš mirtį. Paveiksluose pavaizduojamas ir bokštas su trimis langais, primenantis legendą, kad tėvas įkurdino Barborą bokšte su dviem langais, norėdamas apsaugoti nuo gerbėjų, o Barbora liepusi iškirsti trečią langą Švč. Trejybės garbei. Pabrėždami aukštą šventosios kilmę, liaudies menininkai vaizdavo ją puošniais drabužiais – karališku apsiaustu, ilga suknia, puošnia tunika, galvą vainikavo karūna.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN DANGUS (2016). Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, tekstų autorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė
Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė)