Nukryžiavimas

Kristaus mirtis ant kryžiaus – esminis Atpirkimo įvykis, krikščioniškojo tikėjimo centras, tad šio siužeto kūrinių krikščioniškoje dailėje yra gausu. Dažniausiai vaizduojamas vien Nukryžiuotasis, neretai po kryžiumi komponuojamos stovinčios Dievo Motinos ir šv. apaštalo Jono figūros, bet pasitaiko ir tokių išplėtotų kompozicijų kaip šiame paveiksle, kurio apatinėje dalyje grupuojami įvairūs personažai: Marija Kleopietė, alpstanti švč. Mergelė Marija, kurią prilaiko šv. Jonas, verkianti šv. Marija Magdalietė, romėnų kariai ant žirgų (tarp jų – Lionginas, šimtininkas), Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos. Nukryžiavimo kompozicijos, kuriose vaizduojamos šventosios moterys ir alpstanti švč. Mergelė Marija, paplito viduramžiais. Toks vaizdavimas rėmėsi apokrifinės Nikodemo evangelijos tekstu, todėl Tridento susirinkimas (1563) jį uždraudė ir po XVI a. II p. sutinkamas retai. Vis dėlto, baroko epochos dailėje dėl emocinio paveikumo ir išraiškingumo retkarčiais buvo pasitelkiamas ir šis nekanoninis elementas. Dievo Motinos didžiulio skausmo išraiška atspindėjo jos dalyvavimą sūnaus kančioje. Viršutinėje kompozicijos dalyje Nukryžiuotąjį gaubiančios tamsumos ir užtemusi saulė išreiškia mintį, kad Išganytojo mirtis žymi lūžį ne tik žmonijos, bet visos visatos istorijoje. Tikėtina, kad paveikslas yra kol kas nenustatyto Vakarų Europos dailininko kūrinio kopija.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Kristaus mirtis ant kryžiaus – esminis Atpirkimo įvykis, krikščioniškojo tikėjimo centras, tad šio siužeto kūrinių krikščioniškoje dailėje yra gausu. Dažniausiai vaizduojamas vien Nukryžiuotasis, neretai po kryžiumi komponuojamos stovinčios Dievo Motinos ir šv. apaštalo Jono figūros, bet pasitaiko ir tokių išplėtotų kompozicijų kaip šiame paveiksle, kurio apatinėje dalyje grupuojami įvairūs personažai: Marija Kleopietė, alpstanti švč. Mergelė Marija, kurią prilaiko šv. Jonas, verkianti šv. Marija Magdalietė, romėnų kariai ant žirgų (tarp jų – Lionginas, šimtininkas), Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos. Nukryžiavimo kompozicijos, kuriose vaizduojamos šventosios moterys ir alpstanti švč. Mergelė Marija, paplito viduramžiais. Toks vaizdavimas rėmėsi apokrifinės Nikodemo evangelijos tekstu, todėl Tridento susirinkimas (1563) jį uždraudė ir po XVI a. II p. sutinkamas retai. Vis dėlto, baroko epochos dailėje dėl emocinio paveikumo ir išraiškingumo retkarčiais buvo pasitelkiamas ir šis nekanoninis elementas. Dievo Motinos didžiulio skausmo išraiška atspindėjo jos dalyvavimą sūnaus kančioje. Viršutinėje kompozicijos dalyje Nukryžiuotąjį gaubiančios tamsumos ir užtemusi saulė išreiškia mintį, kad Išganytojo mirtis žymi lūžį ne tik žmonijos, bet visos visatos istorijoje. Tikėtina, kad paveikslas yra kol kas nenustatyto Vakarų Europos dailininko kūrinio kopija.

Teksto autorė Rūta Janonienė