Vyro galva

Tarpukario Lietuvos skulptorių gretose savitu braižu neabejotinai išsiskyrė ir Matas Menčinskas (1897–1942). Į Kauno meno mokyklą jis įstojo 1922 m., kai dar nebuvo įsteigta Skulptūros studija, tad netrukus mokslų ėmė dairytis svetur – Barselonoje, Madride ir galiausiai Buenos Airėse. Čia M. Menčinskas susižavėjo mordvių kilmės skulptoriaus Stepano Erzia kūryba, tiesiogiai paveikusia ir lietuvio stilių, net medžiagų, pavyzdžiui, kvebracho, pasirinkimą. Jis ėmė iš medžio skobti simbolinio turinio skulptūras, dažniausiai galvas ir jų kompozicijas. Dėl finansinių nepriteklių ir pablogėjusios sveikatos 1934 m. M. Menčinskas grįžo į Lietuvą. Ketvirtojo dešimtmečio lietuviškoje skulptūroje dominavo molis, gipsas ir bronza, todėl originalūs jo medžio darbai išsiskyrė technine meistryste ir vietiniams skulptoriams nebūdinga ekspresija. Taip pat skulptorius kūrė neoklasicistinių formų figūras, aukštos kokybės saloninio tipo gipso kompozicijas, paveiktas art deco.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

 

Buenos Airėse kurį laiką gyvenusi meno istorikė ir kolekcininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris šią kartą regėtą skulptūrą įsidėmėjo visam gyvenimui. Dėl tankios barzdos ir plastiškomis garbanomis vilnijančių plaukų vyras jai priminė temperamentingąjį biblinį pranašą Mozę. Tokia asociacija asmeniška ir subjektyvi, bet dramatizmo kompozicija tikrai nestokoja. Iš gaivališko gamtinio chaoso ryškėjanti Vyro galva liudija Mato Menčinsko manualinę meistrystę. Gyvendamas Argentinoje ir tobulindamasis kito imigranto, prezidento Marcelo Torcuato de Alvearo kvietimu į šalį atvykusio rusų skulptoriaus Stepano Nefiodovo-Erzios dirbtuvėse, menininkas savo skulptūroms nusižiūrėjo techninę, iki tol meninėje kūryboje nenaudotą itin kietą kebrãčo medieną. Kelių ir geležinkelio pramonėje atliekančius medžių kelmus skulptorius sugebėjo paversti rafinuotomis saloninio modernizmo skulptūromis. Subtiliai derindamas natūralią medžio šakų ir šaknų faktūrą su poliruotais, prabangiai žvilgančiais paviršiais, Menčinskas išgaudavo įtaigius ekspresijos kupinus biustus.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, MEDŽIAGINIS MENAS (2024). Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.

Tarpukario Lietuvos skulptorių gretose savitu braižu neabejotinai išsiskyrė ir Matas Menčinskas (1897–1942). Į Kauno meno mokyklą jis įstojo 1922 m., kai dar nebuvo įsteigta Skulptūros studija, tad netrukus mokslų ėmė dairytis svetur – Barselonoje, Madride ir galiausiai Buenos Airėse. Čia M. Menčinskas susižavėjo mordvių kilmės skulptoriaus Stepano Erzia kūryba, tiesiogiai paveikusia ir lietuvio stilių, net medžiagų, pavyzdžiui, kvebracho, pasirinkimą. Jis ėmė iš medžio skobti simbolinio turinio skulptūras, dažniausiai galvas ir jų kompozicijas. Dėl finansinių nepriteklių ir pablogėjusios sveikatos 1934 m. M. Menčinskas grįžo į Lietuvą. Ketvirtojo dešimtmečio lietuviškoje skulptūroje dominavo molis, gipsas ir bronza, todėl originalūs jo medžio darbai išsiskyrė technine meistryste ir vietiniams skulptoriams nebūdinga ekspresija. Taip pat skulptorius kūrė neoklasicistinių formų figūras, aukštos kokybės saloninio tipo gipso kompozicijas, paveiktas art deco.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

 

Buenos Airėse kurį laiką gyvenusi meno istorikė ir kolekcininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris šią kartą regėtą skulptūrą įsidėmėjo visam gyvenimui. Dėl tankios barzdos ir plastiškomis garbanomis vilnijančių plaukų vyras jai priminė temperamentingąjį biblinį pranašą Mozę. Tokia asociacija asmeniška ir subjektyvi, bet dramatizmo kompozicija tikrai nestokoja. Iš gaivališko gamtinio chaoso ryškėjanti Vyro galva liudija Mato Menčinsko manualinę meistrystę. Gyvendamas Argentinoje ir tobulindamasis kito imigranto, prezidento Marcelo Torcuato de Alvearo kvietimu į šalį atvykusio rusų skulptoriaus Stepano Nefiodovo-Erzios dirbtuvėse, menininkas savo skulptūroms nusižiūrėjo techninę, iki tol meninėje kūryboje nenaudotą itin kietą kebrãčo medieną. Kelių ir geležinkelio pramonėje atliekančius medžių kelmus skulptorius sugebėjo paversti rafinuotomis saloninio modernizmo skulptūromis. Subtiliai derindamas natūralią medžio šakų ir šaknų faktūrą su poliruotais, prabangiai žvilgančiais paviršiais, Menčinskas išgaudavo įtaigius ekspresijos kupinus biustus.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, MEDŽIAGINIS MENAS (2024). Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.