Šv. Onos bažnyčia Vilniuje

XIX a. antrojoje pusėje raižiniai su miestų vaizdais buvo tiražuojami įvairiuose leidiniuose. Taip įvyko ir su nežinomo dailininko sukurtu Šv. Onos bažnyčios vaizdu, panaudotu prancūziškuose, lenkiškuose geografiniuose leidiniuose. Raižinys publikuotas ir Stanisławo Stroynowskio knygos „Žemė ir jos gyventojai“ II tome, skirtame Šiaurės Rytų Europai (Ziemia i jej mieszkańcy. II , Warszawa: Ferdynand Hösick, 1879, p. 128). Jis iliustruoja istoriko, rašytojo Adomo Kirkoro straipsnį apie Vilnių, o Šv. Onos bažnyčia tekste aprašoma kaip gražiausias Vilniaus architektūros šedevras. Beje, raižinys atkartoja Adolphe’o Jeano Baptiste’o Bayot litografiją Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ (1850), tik nupjauti jos kraštai, tad kompozicija vertikali, o ne horizontali kaip A. J. B. Bayot litografijoje. Gotikinių bažnyčių ansamblis parodytas kaip Vilniaus pamaldumo vieta: dievobaimingos damos šnekučiuojasi su kunigu, maldininkų grupė klūpo prie Kristaus laiptų koplyčios, į ją keliauja vienuolių procesija, o bažnyčios pasienyje glaudžiasi poteriaujantys elgetos. Taip ansamblis atrodė iki 1872 m., kol nebuvo pastatyta neogotikinė Šv. Onos bažnyčios varpinė, tebestovinti ir šiandien.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)

XIX a. antrojoje pusėje raižiniai su miestų vaizdais buvo tiražuojami įvairiuose leidiniuose. Taip įvyko ir su nežinomo dailininko sukurtu Šv. Onos bažnyčios vaizdu, panaudotu prancūziškuose, lenkiškuose geografiniuose leidiniuose. Raižinys publikuotas ir Stanisławo Stroynowskio knygos „Žemė ir jos gyventojai“ II tome, skirtame Šiaurės Rytų Europai (Ziemia i jej mieszkańcy. II , Warszawa: Ferdynand Hösick, 1879, p. 128). Jis iliustruoja istoriko, rašytojo Adomo Kirkoro straipsnį apie Vilnių, o Šv. Onos bažnyčia tekste aprašoma kaip gražiausias Vilniaus architektūros šedevras. Beje, raižinys atkartoja Adolphe’o Jeano Baptiste’o Bayot litografiją Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ (1850), tik nupjauti jos kraštai, tad kompozicija vertikali, o ne horizontali kaip A. J. B. Bayot litografijoje. Gotikinių bažnyčių ansamblis parodytas kaip Vilniaus pamaldumo vieta: dievobaimingos damos šnekučiuojasi su kunigu, maldininkų grupė klūpo prie Kristaus laiptų koplyčios, į ją keliauja vienuolių procesija, o bažnyčios pasienyje glaudžiasi poteriaujantys elgetos. Taip ansamblis atrodė iki 1872 m., kol nebuvo pastatyta neogotikinė Šv. Onos bažnyčios varpinė, tebestovinti ir šiandien.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)