Vilniaus katedra

Chromolitografija pgl. Vasilijų Sadovnikovą, Jonas Kazimieras Vilčinskis, „Vilniaus albumas“, I serijos I sąsiuvinis, Nr. 7.

Chromolitografiją pagal V. Sadovnikovo paveikslą „Šv. Stanislovo katedra“ sukūrė prancūzų litografas Izidorius Lorenas Derua (1797–1886). Aikštės vaizdas dvelkia didybe, už katedros simetriškai iškyla kalvos su bokštais, kairėje – Gedimino kalno bokštas, dešinėje – Bekešo kalnas su paminklu, kuris nuvirto kartu su skardžiu 1841 m., šešerius metus prieš litografijos sukūrimą. J. K. Vilčinskio albumo lakštai išsiskiria prancūzų litografų stilistika – savita erdvės, proporcijų, figūrų vaizdavimo maniera, kuri pavertė Vilniaus senamiestį erdviu europietišku didmiesčiu. Ypatingo žavesio albumui suteikia jame pavaizduoti miesto gyventojai – moterys, vyrai, vaikai, turtingieji ir elgetos, bei to meto transportas – arkliais kinkytos karietos.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

 

Litografijoje vaizduojama pagrindinė vilniaus katalikų šventovė – Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo katedra. Kairėje matyti Aukštutinės pilies bokštas, dešinėje – kalnas su Stepono Batoro bendražygio Kasparo Bekešo mauzoliejinės koplyčios liekanomis. Piešdamas šį vaizdą Vasilijus Sadovnikovas panaudojo ankstesnius Vilniaus ikonografijos šaltinius. Katedros aplinka gerokai pasikeitė po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus pilių teritorijoje įrengiant karinę tvirtovę. Nors litografijoje pažymėta, kad vaizdas kurtas iš natūros, tačiau joje nematome daugelio ketvirtajame dešimtmetyje įvykdytų pokyčių. Aukštutinės pilies bokštas apgriuvęs, nors tuo metu jis buvo rekonstruotas, pritaikytas optinio telegrafo stočiai (jo viršuje pastatytas medinis antstatas). Pavaizduota tebestovinti karaliaus Stepono Batoro bendražygio Kasparo Bekešo mauzoliejinė koplyčia. 20 metrų aukščio aštuoniasienis statinys keletą šimtmečių buvo matomas daugelyje Vilniaus panoramų. Tiksliai žinoma, kad 1841 m. šis paminklas kartu su nemaža dalimi kalvos nuslinko į pavasarinius Vilnios vandenis. Taigi jo nebebuvo, kuomet Sadovnikovas, atvykęs į Vilnių, tapė miesto peizažus.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 376.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė). „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.

Chromolitografija pgl. Vasilijų Sadovnikovą, Jonas Kazimieras Vilčinskis, „Vilniaus albumas“, I serijos I sąsiuvinis, Nr. 7.

Chromolitografiją pagal V. Sadovnikovo paveikslą „Šv. Stanislovo katedra“ sukūrė prancūzų litografas Izidorius Lorenas Derua (1797–1886). Aikštės vaizdas dvelkia didybe, už katedros simetriškai iškyla kalvos su bokštais, kairėje – Gedimino kalno bokštas, dešinėje – Bekešo kalnas su paminklu, kuris nuvirto kartu su skardžiu 1841 m., šešerius metus prieš litografijos sukūrimą. J. K. Vilčinskio albumo lakštai išsiskiria prancūzų litografų stilistika – savita erdvės, proporcijų, figūrų vaizdavimo maniera, kuri pavertė Vilniaus senamiestį erdviu europietišku didmiesčiu. Ypatingo žavesio albumui suteikia jame pavaizduoti miesto gyventojai – moterys, vyrai, vaikai, turtingieji ir elgetos, bei to meto transportas – arkliais kinkytos karietos.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

 

Litografijoje vaizduojama pagrindinė vilniaus katalikų šventovė – Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo katedra. Kairėje matyti Aukštutinės pilies bokštas, dešinėje – kalnas su Stepono Batoro bendražygio Kasparo Bekešo mauzoliejinės koplyčios liekanomis. Piešdamas šį vaizdą Vasilijus Sadovnikovas panaudojo ankstesnius Vilniaus ikonografijos šaltinius. Katedros aplinka gerokai pasikeitė po 1830–1831 m. sukilimo Vilniaus pilių teritorijoje įrengiant karinę tvirtovę. Nors litografijoje pažymėta, kad vaizdas kurtas iš natūros, tačiau joje nematome daugelio ketvirtajame dešimtmetyje įvykdytų pokyčių. Aukštutinės pilies bokštas apgriuvęs, nors tuo metu jis buvo rekonstruotas, pritaikytas optinio telegrafo stočiai (jo viršuje pastatytas medinis antstatas). Pavaizduota tebestovinti karaliaus Stepono Batoro bendražygio Kasparo Bekešo mauzoliejinė koplyčia. 20 metrų aukščio aštuoniasienis statinys keletą šimtmečių buvo matomas daugelyje Vilniaus panoramų. Tiksliai žinoma, kad 1841 m. šis paminklas kartu su nemaža dalimi kalvos nuslinko į pavasarinius Vilnios vandenis. Taigi jo nebebuvo, kuomet Sadovnikovas, atvykęs į Vilnių, tapė miesto peizažus.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 376.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė). „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.