Prometėjas, smaugiantis grifą

Prometėjas ir tikkun olam. Graikų mitas pasakoja, kad Dzeusas, pamatęs pirmųjų žmonių trūkumus, nutarė sunaikinti žmoniją ir sukurti tobulesnę giminę. Tam pasipriešino jo pusbrolis Prometėjas, tikėdamas, kad žmones galima patobulinti. Jis pavogė iš Olimpo dievų ugnį ir padovanojo žmonėms. Supykęs Dzeusas prikaustė titaną grandinėmis prie olos, o grifas kasdien atskrisdavo lesti jo kepenų. Prometėjas laikomas žmonių giminės gelbėtoju. Jis dovanojo žmonijai dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir atliko tikkun olam (hebr. Pasaulio taisymas). Judaizme sąvoka tikkun olam nurodo įvairias veiksmų formas, skirtas pasauliui taisyti ir gerinti, ir pažymi, kad žydai atsakingi ne tik už savo, bet už visos visuomenės dvasinę, moralinę ir materialinę gerovę.

Žakui Lipšicui, kaip ir Prometėjui, rūpėjo žmonijos likimas. Pirmąją Prometėjo studiją dailininkas sukūrė 1931 m. ir šią temą plėtojo apie 20 metų, ypač 1936–1937 ir 1943–1953 m. Viena ryškiausių bronzinių skulptūrų Prometėjas, smaugiantis grifą buvo sukurta 1943 m., kita, sukurta 1949 m., pastatyta Filadelfijos meno muziejaus kieme. Lipšicas nepaisė antikinio pasakojimo tikslumo ir Prometėją pavaizdavo smaugiantį grifą. Taip, anot dailininko, įvyksta tikkun olam – atkuriamas socialinis teisingumas ir gėris nugali blogį: „Mano žydiška oda pašiurpsta galvojant apie išblaškytus ir persekiojamus mano kraujo brolius. Monstras, kurį privalu užmušti, nėra tik antisemitizmas, tai viskas, kas trukdo judėti žmonijai pirmyn“ (J. Lipschitz, 1935, The American Magazine of Art, 28: 458).

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Senovės graikų mitologijoje pasakojama, kad titanas Prometėjas iš dievų buveinės Olimpo pavogė ir į Žemę atnešė ugnį – dieviškojo žinojimo kibirkštį. Tokiu būdu išmokė žmones prisijaukinti gyvulius, auginti javus, statyti namus, taip pat skaičiuoti ir rašyti. Už tokį savivaliavimą titanas buvo griežtai nubaustas: Dzeuso įsakymu prirakintas prie uolos kalnuose, kur lesti jo kepenų kasdien atskrisdavo erelis. Jacques’as Lipchitzas (1891–1973) sukūrė keletą Prometėjo mito interpretacijų. Pirmasis eskizas (1931) vaizduoja agonijos apimtą Prometėją, vėlesniuose darbuose titanas iš kankinio virto blogį nugalinčiu herojumi. Pakviestas sukurti lauko skulptūrą 1937 m. Pasaulinei parodai Paryžiuje, Lipchitzas sukūrė pasipriešinimo Europoje įsigalinčiam fašizmui alegoriją. Monumentali gipsinė Prometėjo ir grifo grumtynių kompozicija išliko prie vieno iš Grand Palais rūmų įėjimų, o pasibaigus parodai, deja, buvo sunaikinta. Kolekcijoje esanti bronzinė skulptūra buvo išlieta menininkui jau gyvenant JAV, bet iš esmės tęsia prancūziškojo laikotarpio temos traktuotę. Kompozicija vaizduoja iš grandinių išsivadavusį ir į egzistencinę išlikimo kovą su priešu stojusį Prometėją. Atkreiptinas dėmesys į jo aprangos detalę: frygiška kepurė, antikiniame pasaulyje dėvėta išlaisvintų vergų ir vėliau aktyviai eksploatuota Prancūzijos revoliucijos metu, simbolizuoja laisvės ir demokratijos vertybes.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MEDŽIAGINIS MENAS (2024). Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė

Prometėjas ir tikkun olam. Graikų mitas pasakoja, kad Dzeusas, pamatęs pirmųjų žmonių trūkumus, nutarė sunaikinti žmoniją ir sukurti tobulesnę giminę. Tam pasipriešino jo pusbrolis Prometėjas, tikėdamas, kad žmones galima patobulinti. Jis pavogė iš Olimpo dievų ugnį ir padovanojo žmonėms. Supykęs Dzeusas prikaustė titaną grandinėmis prie olos, o grifas kasdien atskrisdavo lesti jo kepenų. Prometėjas laikomas žmonių giminės gelbėtoju. Jis dovanojo žmonijai dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir atliko tikkun olam (hebr. Pasaulio taisymas). Judaizme sąvoka tikkun olam nurodo įvairias veiksmų formas, skirtas pasauliui taisyti ir gerinti, ir pažymi, kad žydai atsakingi ne tik už savo, bet už visos visuomenės dvasinę, moralinę ir materialinę gerovę.

Žakui Lipšicui, kaip ir Prometėjui, rūpėjo žmonijos likimas. Pirmąją Prometėjo studiją dailininkas sukūrė 1931 m. ir šią temą plėtojo apie 20 metų, ypač 1936–1937 ir 1943–1953 m. Viena ryškiausių bronzinių skulptūrų Prometėjas, smaugiantis grifą buvo sukurta 1943 m., kita, sukurta 1949 m., pastatyta Filadelfijos meno muziejaus kieme. Lipšicas nepaisė antikinio pasakojimo tikslumo ir Prometėją pavaizdavo smaugiantį grifą. Taip, anot dailininko, įvyksta tikkun olam – atkuriamas socialinis teisingumas ir gėris nugali blogį: „Mano žydiška oda pašiurpsta galvojant apie išblaškytus ir persekiojamus mano kraujo brolius. Monstras, kurį privalu užmušti, nėra tik antisemitizmas, tai viskas, kas trukdo judėti žmonijai pirmyn“ (J. Lipschitz, 1935, The American Magazine of Art, 28: 458).

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Senovės graikų mitologijoje pasakojama, kad titanas Prometėjas iš dievų buveinės Olimpo pavogė ir į Žemę atnešė ugnį – dieviškojo žinojimo kibirkštį. Tokiu būdu išmokė žmones prisijaukinti gyvulius, auginti javus, statyti namus, taip pat skaičiuoti ir rašyti. Už tokį savivaliavimą titanas buvo griežtai nubaustas: Dzeuso įsakymu prirakintas prie uolos kalnuose, kur lesti jo kepenų kasdien atskrisdavo erelis. Jacques’as Lipchitzas (1891–1973) sukūrė keletą Prometėjo mito interpretacijų. Pirmasis eskizas (1931) vaizduoja agonijos apimtą Prometėją, vėlesniuose darbuose titanas iš kankinio virto blogį nugalinčiu herojumi. Pakviestas sukurti lauko skulptūrą 1937 m. Pasaulinei parodai Paryžiuje, Lipchitzas sukūrė pasipriešinimo Europoje įsigalinčiam fašizmui alegoriją. Monumentali gipsinė Prometėjo ir grifo grumtynių kompozicija išliko prie vieno iš Grand Palais rūmų įėjimų, o pasibaigus parodai, deja, buvo sunaikinta. Kolekcijoje esanti bronzinė skulptūra buvo išlieta menininkui jau gyvenant JAV, bet iš esmės tęsia prancūziškojo laikotarpio temos traktuotę. Kompozicija vaizduoja iš grandinių išsivadavusį ir į egzistencinę išlikimo kovą su priešu stojusį Prometėją. Atkreiptinas dėmesys į jo aprangos detalę: frygiška kepurė, antikiniame pasaulyje dėvėta išlaisvintų vergų ir vėliau aktyviai eksploatuota Prancūzijos revoliucijos metu, simbolizuoja laisvės ir demokratijos vertybes.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MEDŽIAGINIS MENAS (2024). Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė