Jėzuitų rūmai Vingyje

Litografijoje vaizduojami Neries pakrantėje stūksantys rūmai, aptverti aukšta mūro tvora. Kadaise Vilniaus jėzuitų akademijai priklausęs ansamblis buvo jų vasaros rezidencija ir kultūrinis Vilniaus centras. Pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą rekonstruoti rūmai pavirto ištaigingu barokiniu trijų aukštų pasagos formos pastatu su mansarda. Po jėzuitų ordino panaikinimo jie atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui. XIX a. pradžioje tai buvo generalgubernatoriaus Leontijaus Benigseno ir imperatoriaus Aleksandro I rezidencija, čia vyko pokyliai ir šventės, sutraukdavę Vilniaus aukštuomenę. 1812 m. miestą užėmę prancūzai pastatą pavertė karo ligonine, tais pačiais metais ji sudegė kartu su sužeistaisiais. Jozefas Frankas apie sunaikintą rūmų didybę rašė: „Nedaug vietovių taip nukentėjo kaip Vingis. Rūmai, apstatyti elegantiškiausiais baldais, buvo nuniokoti. Šiltnamiai su egzotiškaisiais augalais sugriauti, gėlių vazonai išvartyti, nes ten ieškota paslėptų pinigų. Šitaip elgėsi ne tik kareivos, bet, deja, ir dalis Vilniaus gyventojų.“ Vėliau apgriuvusiame komplekse vykdavo karinės pratybos, 1829 m. kareivinės buvo iškeldintos. Vis labiau nykstantis pastatas galutinai nugriautas XIX a. antroje pusėje.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 441.

Litografijoje vaizduojami Neries pakrantėje stūksantys rūmai, aptverti aukšta mūro tvora. Kadaise Vilniaus jėzuitų akademijai priklausęs ansamblis buvo jų vasaros rezidencija ir kultūrinis Vilniaus centras. Pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą rekonstruoti rūmai pavirto ištaigingu barokiniu trijų aukštų pasagos formos pastatu su mansarda. Po jėzuitų ordino panaikinimo jie atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui. XIX a. pradžioje tai buvo generalgubernatoriaus Leontijaus Benigseno ir imperatoriaus Aleksandro I rezidencija, čia vyko pokyliai ir šventės, sutraukdavę Vilniaus aukštuomenę. 1812 m. miestą užėmę prancūzai pastatą pavertė karo ligonine, tais pačiais metais ji sudegė kartu su sužeistaisiais. Jozefas Frankas apie sunaikintą rūmų didybę rašė: „Nedaug vietovių taip nukentėjo kaip Vingis. Rūmai, apstatyti elegantiškiausiais baldais, buvo nuniokoti. Šiltnamiai su egzotiškaisiais augalais sugriauti, gėlių vazonai išvartyti, nes ten ieškota paslėptų pinigų. Šitaip elgėsi ne tik kareivos, bet, deja, ir dalis Vilniaus gyventojų.“ Vėliau apgriuvusiame komplekse vykdavo karinės pratybos, 1829 m. kareivinės buvo iškeldintos. Vis labiau nykstantis pastatas galutinai nugriautas XIX a. antroje pusėje.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 441.