Pompėjus Batiuškovas „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“, 1874.
Legenda pasakoja, kad Švč. Trejybės kalva Vilniuje tapo trijų Lietuvos krikščionių kankinių – Jono, Antonijaus ir Eustachijaus – mirties vieta. Toje vietoje jiems atminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Algirdo žmona Julijona pastatė medinę cerkvę, o LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas, stačiatikybės gynėjas Konstantinas Ostrogiškis 1514 m. – mūrinę cerkvę. 1607 m. čia atsikėlė unitai, įkūrė bazilijonų vienuolyną, kuris tapo unitų bažnyčios ir Bazilijonų Švč. Trejybės provincijos centru. Po 1760 m. Vilniaus gaisro architektas Jonas Kristupas Glaubicas atstatė šventovę su barokiniais bokštais keturiuose fasadų kampuose (išliko tik rytiniame fasade). Uždarius unitų konfesiją, bažnyčia 1821 m. atiteko stačiatikiams, pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą buvo pastatytas medinis bizantinis kupolas ir du bokšteliai vakariniame fasade.
Teksto autorė Laima Laučkaitė
XIX a. II p. Rusijos kultūros politika Lietuvos atžvilgiu pasuko sisteminio rusinimo keliu. Kaip viena iš šios politikos įgyvendinimo priemonių buvo pasitelkta ir dailė. Siekiant užfiksuoti esą rusiškosios kultūros paminklus imperijos Šiaurės Vakarų krašte ir pagrįsti „rusiškųjų pradų atkūrimo“ šiose žemėse ideologiją, rengtos meninės ekspedicijos. Šiuo tikslu istorikas ir etnografas Pompėjus Batiuškovas (1811–1892), 1868–1872 m. dirbęs Vilniaus švietimo apygardos globėju, parengė aštuonių sąsiuvinių chromolitografijų albumą „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“ („Памятники Северо-Западного края“) ir 1865–1886 m. išleido Berlyne. Akvareles litografijų albumui parengė Vilniuje dirbę rusų dailininkai – Peterburgo dailės akademijos narys, Vilniaus piešimo mokyklos profesorius Ivanas Trutnevas (1827–1912) ir šios mokyklos piešimo mokytojas Vasilijus Griaznovas (1836–1919).
Pagal. I. Trutnevo akvarelę sukurtoje litografijoje, vaizduojančioje vieną seniausių Vilniaus stačiatikių šventovių – Švč. Trejybės cerkvę, įamžintos rusų administracijos pastangos seniesiems Lietuvos paminklams suteikti „autentiškų rusiškos architektūros bruožų“. Ši XVI a. pradžioje pastatyta cerkvė, XVII–XIX a. I p. priklausiusi bazilijonų vienuolynui, formomis buvo artima Vilniaus katalikų architektūrai. 1845 m., panaikinus Rytų apeigų katalikų (unitų) konfesiją ir uždarius bazilijonų vienuoliją, nutarta šventovės vaizdą priartinti prie tradicinių penkiakupolinių rusiškų cerkvių. Po 1868 m. pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą cerkvės fasadas buvo perstatytas, stogas pažemintas, jo centre suręsta medinė kupolo imitacija su nutapytais langais.
Teksto autorė Rūta Janonienė
Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas
VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“,
2017 spalio
5 d. – lapkričio
26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė).
„Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“,
2022 gegužės 2
5 d. –
2023 balandžio
30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g.
40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.
