Šv. Nikolajaus cerkvė iki 1864 m.

Pompėjus Batiuškovas „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“, 1874.

Albumas turėjo tapti atsvara Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumui“ ir pateikti miestą bei šalį kaip rusiškas stačiatikių žemes. Šv. Nikolajaus cerkvė Didžiojoje gatvėje buvo viena seniausių stačiatikių cerkvių Vilniuje. Apie 1350 m. mūrinė cerkvė pastatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva, 1514 m. perstatyta didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio pastangomis. 1609–1827 m. cerkvė priklausė unitų bažnyčiai, jungusiai katalikų ir stačiatikių konfesijas. Kai XVIII a. viduryje Vilnių siaubė gaisrai, cerkvė sudegė ir buvo atstatyta, kaip daugelis Vilniaus šventovių, baroko stiliumi. Po 1863 m. sukilimo generalgubernatorius Michailas Muravjovas vykdė Lietuvoje „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politiką, tad vakarietiškų formų cerkvė 1864 m. perstatyta neobizantiniu stiliumi. Cerkvę nuo gatvės skyrę namai buvo nugriauti, o kairėje pusėje iškilo Arkangelo Mykolo, M. Muravjovo globėjo, koplyčia.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

 

Seniausioji mūrinė cerkvė šioje vietoje buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Laimėjęs Oršos mūšį Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sunykusius senuosius maldos namus atstatė gotikos stiliumi. Po Brastos bažnytinės unijos cerkvė atiteko graikų apeigų katalikams. XVIII a. pirmoje pusėje šventovę nusiaubus gaisrams pastatas rekonstruotas: jo fasadas pasipuošė lenktu barokiniu frontonu, buvo paaukštintas bokštas. Liekna daugiatarpsnė voliutomis puošta dominantė labai supanašėjo su kitų barokinių Vilniaus bažnyčių bokštais. Anuomet cerkvę nuo gatvės skyrė dviaukščiai namai, įsiliejantys į vientisą palei gatvę besirikiuojančių pastatų eilę. 1827 m. cerkvė buvo perduota stačiatikiams, o 1845 m. suremontuota. Tokia ji pavaizduota šiame Batiuškovo albumo lakšte.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 329.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė). „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.

Pompėjus Batiuškovas „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“, 1874.

Albumas turėjo tapti atsvara Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumui“ ir pateikti miestą bei šalį kaip rusiškas stačiatikių žemes. Šv. Nikolajaus cerkvė Didžiojoje gatvėje buvo viena seniausių stačiatikių cerkvių Vilniuje. Apie 1350 m. mūrinė cerkvė pastatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva, 1514 m. perstatyta didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio pastangomis. 1609–1827 m. cerkvė priklausė unitų bažnyčiai, jungusiai katalikų ir stačiatikių konfesijas. Kai XVIII a. viduryje Vilnių siaubė gaisrai, cerkvė sudegė ir buvo atstatyta, kaip daugelis Vilniaus šventovių, baroko stiliumi. Po 1863 m. sukilimo generalgubernatorius Michailas Muravjovas vykdė Lietuvoje „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politiką, tad vakarietiškų formų cerkvė 1864 m. perstatyta neobizantiniu stiliumi. Cerkvę nuo gatvės skyrę namai buvo nugriauti, o kairėje pusėje iškilo Arkangelo Mykolo, M. Muravjovo globėjo, koplyčia.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

 

Seniausioji mūrinė cerkvė šioje vietoje buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Laimėjęs Oršos mūšį Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sunykusius senuosius maldos namus atstatė gotikos stiliumi. Po Brastos bažnytinės unijos cerkvė atiteko graikų apeigų katalikams. XVIII a. pirmoje pusėje šventovę nusiaubus gaisrams pastatas rekonstruotas: jo fasadas pasipuošė lenktu barokiniu frontonu, buvo paaukštintas bokštas. Liekna daugiatarpsnė voliutomis puošta dominantė labai supanašėjo su kitų barokinių Vilniaus bažnyčių bokštais. Anuomet cerkvę nuo gatvės skyrė dviaukščiai namai, įsiliejantys į vientisą palei gatvę besirikiuojančių pastatų eilę. 1827 m. cerkvė buvo perduota stačiatikiams, o 1845 m. suremontuota. Tokia ji pavaizduota šiame Batiuškovo albumo lakšte.

Teksto autorė Diana Streikuvienė. Šaltinis: „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, sudarytoja Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2026, p. 329.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė). „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.