Lietus užeina

Minimalistinėmis priemonėmis meistriškai išreikštas artėjančio lietaus vaizdas. Nuščiuvusios žemės ir grėsmingo dangaus spalvinis santykis, ryškūs, spalvingi, raudoniu degantys namelių stogai ir tamsūs medžių siluetai sudaro tobulą poetinį peizažą, kur paprastutis motyvas, išreikštas meno kalba, suskamba galingai, nes svarbiausias vaidmuo tenka spalvai, jos emocinei įtaigai ir dekoratyvumui.

Teksto autorė Nijolė Tumėnienė

Lietuvos peizažas. Žydai nuo seno laikomi miestiečių tauta. Europoje žydams buvo griežtai draudžiama įsigyti ar nuomoti žemę, tad jiems nebūdingas nei fizinis, nei emocinis ryšys su vietos žeme. Vis dėlto štetluose gyvenantys litvakai palaipsniui prisirišo prie žemės ir šį ryšį dar labiau sustiprino 1804 m. caro Aleksandro I įsakymas, leidžiantis žydams pirkti žemės vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Žemė, žemdirbystė ir sodininkystė tapo svarbia Litos žydų verslo dalimi, susikūrė net keli žydų žemdirbių kaimai, vienas jų – 1848 m. įkurtos ir iki šiol išlikusios Degsnės (anksčiau – Novosiolkos) Valkininkų seniūnijoje. Glaudų litvakų ryšį su žeme atskleidžia jidiš dainos: vienose pasakojama apie sunkų, bet džiaugsmingą ūkininkų gyvenimą, tikimasi, kad jų vaikai taip pat mylės ir dirbs žemę; kitose minima, kad žydų valgoma duona išauginta savuose laukuose.

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su vietine žeme glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę, o Lietuvos peizažas tapo dažnu ir artimu litvakų dailininkų motyvu. Dailininkai Bencionas Cukermanas, Augustinas Savickas, Solomonas Teitelbaumas ir kiti Lietuvą apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
© LATGA, Vilnius 2024

Minimalistinėmis priemonėmis meistriškai išreikštas artėjančio lietaus vaizdas. Nuščiuvusios žemės ir grėsmingo dangaus spalvinis santykis, ryškūs, spalvingi, raudoniu degantys namelių stogai ir tamsūs medžių siluetai sudaro tobulą poetinį peizažą, kur paprastutis motyvas, išreikštas meno kalba, suskamba galingai, nes svarbiausias vaidmuo tenka spalvai, jos emocinei įtaigai ir dekoratyvumui.

Teksto autorė Nijolė Tumėnienė

Lietuvos peizažas. Žydai nuo seno laikomi miestiečių tauta. Europoje žydams buvo griežtai draudžiama įsigyti ar nuomoti žemę, tad jiems nebūdingas nei fizinis, nei emocinis ryšys su vietos žeme. Vis dėlto štetluose gyvenantys litvakai palaipsniui prisirišo prie žemės ir šį ryšį dar labiau sustiprino 1804 m. caro Aleksandro I įsakymas, leidžiantis žydams pirkti žemės vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose. Žemė, žemdirbystė ir sodininkystė tapo svarbia Litos žydų verslo dalimi, susikūrė net keli žydų žemdirbių kaimai, vienas jų – 1848 m. įkurtos ir iki šiol išlikusios Degsnės (anksčiau – Novosiolkos) Valkininkų seniūnijoje. Glaudų litvakų ryšį su žeme atskleidžia jidiš dainos: vienose pasakojama apie sunkų, bet džiaugsmingą ūkininkų gyvenimą, tikimasi, kad jų vaikai taip pat mylės ir dirbs žemę; kitose minima, kad žydų valgoma duona išauginta savuose laukuose.

Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su vietine žeme glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę, o Lietuvos peizažas tapo dažnu ir artimu litvakų dailininkų motyvu. Dailininkai Bencionas Cukermanas, Augustinas Savickas, Solomonas Teitelbaumas ir kiti Lietuvą apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
© LATGA, Vilnius 2024