Klajoklės II / Irrende Frauen II

XIX a. pab.–XX a. pr., masinės transatlantinės migracijos epochoje, nenutrūkstamas žydų ir lietuvių srautas vyko į Pietų Ameriką. Didžioji dalis emigrantų galėjo leisti sau keliauti tik pačia pigiausia ir prasčiausia trečiąja klase. Lasaris Segallas (1891–1957) buvo vienas iš nedaugelio, į Braziliją keliavusių pirmąja klase. Pasiturinčio Vilniaus žydo sūnus, nuvykęs pas ten jau įsikūrusius giminaičius, buvo svetingai priimtas ir sėkmingai integravosi į Brazilijos meno pasaulį. Pranašesnė padėtis nesutrukdė menininkui pastebėti ir jautriai, empatiškai vaizduoti daug sudėtingesnėje situacijoje atsidūrusius kitus Rytų Europos emigrantus. Per visą savo gyvenimą jis vis grįždavo prie migrantų, pabėgėlių, klajoklių temos.

Pirmą kartą į Braziliją Segallas išvyko 1912 m. ir, pagyvenęs ten metus, grįžo į Europą. Antrą kartą, jau visam laikui, į San Paulą išvyko 1923 m. Dešimtmetį tarp šių dviejų bandymų emigruoti dailininkas gyveno tarp Vokietijos ir Lietuvos. Į Vilnių jį traukė gimtojo miesto nostalgija, o Berlynas ir Dresdenas siūlė galimybę būti didmiesčių kultūrinio gyvenimo sūkuryje. Pastarajame mieste 1919 m. Segallas su Conradu Felixmulleriu, Otto Dixu, Gela Forster ir kitais menininkais įkūrė garsiąją Dresdeno secesionistų grupę. Tais pačiais metais buvo sukurtas medžio raižinys Klajoklės I, po metų – antroji tos pačios temos variacija Klajoklės II. Abu grafikos darbai įkūnijo grupės programinius idealus. Jauni politiškai angažuoti bendraminčiai atmetė ankstesnių kartų romantizuotą estetiką ir, kaip skelbė jų manifestas, siekė rasti „naują išraišką naujam pasauliui“. Kūryboje tai reiškė drąsą liestis prie Pirmojo pasaulinio karo žaizdų ir vaizduoti nepagražintą realybę – karo invalidus, alkoholizmą, prostituciją. Klajoklės II priartina dar vieną marginalizuotą ir itin pažeidžiamą visuomenės grupę – karo benamėmis klajoklėmis paverstas moteris ir mergaites. Jų skausmingą būtį išryškina deformuoti kūnai didelėmis galvomis ir baimingai išplėstos akys.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

 

Diaspora. Graikų kalbos veiksmažodis diaspeirein reiškia išsisklaidyti, išsibarstyti, o daiktavardis diaspora pirmą kartą pavartotas Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į graikų kalbą) aprašant žydų išsibarstymą tarp pagonių. Senovės Graikijoje diasporos sąvoka turėjo pozityvią konotaciją ir apėmė migracijos ir kolonizacijos prasmes. Priešingai nei graikams, žydams diaspora asocijavosi su priverstiniu išsklaidymu: „Visagalis išblaškys tave po tautas nuo vieno žemės galo lig kito; tenai tarnausi svetimiems dievams, – iš akmens ir medžio, – kurių nei tu, nei tavo protėviai nepažinote“ (Įst 28, 64). Taigi, žydams diaspora įgavo trėmimo prasmę ir suvokiama kaip bausmė.

Jau daugiau kaip 2500 metų žydai gyvena diasporoje, o po pasaulį be tėvynės klajojantis žydas tapo nuolatiniu žydų dailės motyvu. Migracijos ir klajonių tema nusidriekė per visą Lazario Segalo kūrybą ir gyvenimą. Keliautojai ir Klajoklės – tai vietos pasaulyje nerandančio ir amžinai klajojančio litvako Segalo autoportretas. Visą gyvenimą dailininkas bandė integruotis į įvairias religines ir kultūrines bendruomenes, bet litvakiškos melancholijos nenugalėjo net karšta Brazilijos saulė.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė

XIX a. pab.–XX a. pr., masinės transatlantinės migracijos epochoje, nenutrūkstamas žydų ir lietuvių srautas vyko į Pietų Ameriką. Didžioji dalis emigrantų galėjo leisti sau keliauti tik pačia pigiausia ir prasčiausia trečiąja klase. Lasaris Segallas (1891–1957) buvo vienas iš nedaugelio, į Braziliją keliavusių pirmąja klase. Pasiturinčio Vilniaus žydo sūnus, nuvykęs pas ten jau įsikūrusius giminaičius, buvo svetingai priimtas ir sėkmingai integravosi į Brazilijos meno pasaulį. Pranašesnė padėtis nesutrukdė menininkui pastebėti ir jautriai, empatiškai vaizduoti daug sudėtingesnėje situacijoje atsidūrusius kitus Rytų Europos emigrantus. Per visą savo gyvenimą jis vis grįždavo prie migrantų, pabėgėlių, klajoklių temos.

Pirmą kartą į Braziliją Segallas išvyko 1912 m. ir, pagyvenęs ten metus, grįžo į Europą. Antrą kartą, jau visam laikui, į San Paulą išvyko 1923 m. Dešimtmetį tarp šių dviejų bandymų emigruoti dailininkas gyveno tarp Vokietijos ir Lietuvos. Į Vilnių jį traukė gimtojo miesto nostalgija, o Berlynas ir Dresdenas siūlė galimybę būti didmiesčių kultūrinio gyvenimo sūkuryje. Pastarajame mieste 1919 m. Segallas su Conradu Felixmulleriu, Otto Dixu, Gela Forster ir kitais menininkais įkūrė garsiąją Dresdeno secesionistų grupę. Tais pačiais metais buvo sukurtas medžio raižinys Klajoklės I, po metų – antroji tos pačios temos variacija Klajoklės II. Abu grafikos darbai įkūnijo grupės programinius idealus. Jauni politiškai angažuoti bendraminčiai atmetė ankstesnių kartų romantizuotą estetiką ir, kaip skelbė jų manifestas, siekė rasti „naują išraišką naujam pasauliui“. Kūryboje tai reiškė drąsą liestis prie Pirmojo pasaulinio karo žaizdų ir vaizduoti nepagražintą realybę – karo invalidus, alkoholizmą, prostituciją. Klajoklės II priartina dar vieną marginalizuotą ir itin pažeidžiamą visuomenės grupę – karo benamėmis klajoklėmis paverstas moteris ir mergaites. Jų skausmingą būtį išryškina deformuoti kūnai didelėmis galvomis ir baimingai išplėstos akys.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

 

Diaspora. Graikų kalbos veiksmažodis diaspeirein reiškia išsisklaidyti, išsibarstyti, o daiktavardis diaspora pirmą kartą pavartotas Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į graikų kalbą) aprašant žydų išsibarstymą tarp pagonių. Senovės Graikijoje diasporos sąvoka turėjo pozityvią konotaciją ir apėmė migracijos ir kolonizacijos prasmes. Priešingai nei graikams, žydams diaspora asocijavosi su priverstiniu išsklaidymu: „Visagalis išblaškys tave po tautas nuo vieno žemės galo lig kito; tenai tarnausi svetimiems dievams, – iš akmens ir medžio, – kurių nei tu, nei tavo protėviai nepažinote“ (Įst 28, 64). Taigi, žydams diaspora įgavo trėmimo prasmę ir suvokiama kaip bausmė.

Jau daugiau kaip 2500 metų žydai gyvena diasporoje, o po pasaulį be tėvynės klajojantis žydas tapo nuolatiniu žydų dailės motyvu. Migracijos ir klajonių tema nusidriekė per visą Lazario Segalo kūrybą ir gyvenimą. Keliautojai ir Klajoklės – tai vietos pasaulyje nerandančio ir amžinai klajojančio litvako Segalo autoportretas. Visą gyvenimą dailininkas bandė integruotis į įvairias religines ir kultūrines bendruomenes, bet litvakiškos melancholijos nenugalėjo net karšta Brazilijos saulė.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė