Geltonas namas

Štetlas. Iki XVIII a. pabaigos dauguma Rytų Europos žydų gyveno miestuose. 1791 m. Jekaterina II uždraudė jiems gyventi didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose ir liepė kraustytis į vakarines gubernijas (dab. Lietuva, Baltarusija, Vakarų Ukraina), taip sukurdama žydų sėslumo zoną. Netilpdami šios zonos miestuose (1800 m. sėslumo zonoje gyveno apie 1 mln. žydų, 1900 m. – beveik 5 mln.), žydai buvo priversti keltis į kaimus. Masinis kraustymasis į kaimus sukūrė naują unikalią gyvenamąją erdvę – štetlą (jidiš štot – miestas, štetl – miestelis). Štetle žydų gausa dažnai viršijo vietinių gyventojų skaičių. Susiformavo štetlo struktūra: miestelio centre greta bažnyčios esančią turgaus aikštę glaudžiai apsupo žydų parduotuvėlės ir dirbtuvės, o sinagoga buvo statoma vienoje iš šoninių turgaus gatvelių. Gyvenimas čia tekėjo ramiai, apribotas maldos, šeimos ir darbo.

Gimtųjų štetlų motyvai visada lydėjo litvakų dailininkų kūrybą. Nors nuo 1924 m. Maksas Bandas gyveno Paryžiuje, vasarą jis išsinuomodavo namelį prie Šešupės ir tapydavo apylinkes. Kartais prie jo plenere prisijungdavo ir Lietuvoje besilankantys draugai Arbit Blatas, Isaja Kulvianskis ar Antanas Gudaitis. Prancūzų kritikas N. Frankas, aptardamas Bando kūrybą, pabrėžė, kad „tapęs paryžiečiu jis vis dėlto pasiliko marijampoliečiu“ (1939, Apžvalga, 24: 7). Senos apgriuvusios sodybos byloja apie Makso Bando ir Jehudos Mejerio Epšteino skurdo metus štetle. Melancholiška štetlo atmosfera dvelkia ir iš Augustino Savicko geltono namo.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
© LATGA, Vilnius 2024

Štetlas. Iki XVIII a. pabaigos dauguma Rytų Europos žydų gyveno miestuose. 1791 m. Jekaterina II uždraudė jiems gyventi didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose ir liepė kraustytis į vakarines gubernijas (dab. Lietuva, Baltarusija, Vakarų Ukraina), taip sukurdama žydų sėslumo zoną. Netilpdami šios zonos miestuose (1800 m. sėslumo zonoje gyveno apie 1 mln. žydų, 1900 m. – beveik 5 mln.), žydai buvo priversti keltis į kaimus. Masinis kraustymasis į kaimus sukūrė naują unikalią gyvenamąją erdvę – štetlą (jidiš štot – miestas, štetl – miestelis). Štetle žydų gausa dažnai viršijo vietinių gyventojų skaičių. Susiformavo štetlo struktūra: miestelio centre greta bažnyčios esančią turgaus aikštę glaudžiai apsupo žydų parduotuvėlės ir dirbtuvės, o sinagoga buvo statoma vienoje iš šoninių turgaus gatvelių. Gyvenimas čia tekėjo ramiai, apribotas maldos, šeimos ir darbo.

Gimtųjų štetlų motyvai visada lydėjo litvakų dailininkų kūrybą. Nors nuo 1924 m. Maksas Bandas gyveno Paryžiuje, vasarą jis išsinuomodavo namelį prie Šešupės ir tapydavo apylinkes. Kartais prie jo plenere prisijungdavo ir Lietuvoje besilankantys draugai Arbit Blatas, Isaja Kulvianskis ar Antanas Gudaitis. Prancūzų kritikas N. Frankas, aptardamas Bando kūrybą, pabrėžė, kad „tapęs paryžiečiu jis vis dėlto pasiliko marijampoliečiu“ (1939, Apžvalga, 24: 7). Senos apgriuvusios sodybos byloja apie Makso Bando ir Jehudos Mejerio Epšteino skurdo metus štetle. Melancholiška štetlo atmosfera dvelkia ir iš Augustino Savicko geltono namo.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
© LATGA, Vilnius 2024