Šiek tiek eskiziška dailininko maniera skatintų spėti, ar Adolfas Valeška (1905–1994) nespėjo baigti šio kūrinio, ar tokia tapysena liudija apie pastangas kiek įmanoma labiau apibendrinti tikrovės įspūdžius, pamažu artėjant prie sąlygiškos raiškos. Kompozicija greičiausiai nutapyta iš natūros. Pagal sukūrimo metus paveikslas priklausytų Breisgau Freiburgo laikotarpiui. Karo pabaigoje, palikęs Lietuvą, A. Valeška atsidūrė Vokietijoje, o 1946–1948 m. vadovavo Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) iniciatyva įkurtos Dailės ir amatų mokyklos, skirtos prancūzų okupacinėje zonoje prie Freiburgo susitelkusiems jauniems karo pabėgėliams, tapybos studijai. Natiurmortas liudija neblogai prie sunkių gyvenimo sąlygų svetimoje šalyje prisitaikiusio menininko buitį. Matome, kad A. Valešką supo paprasti, bet gražūs ir geri daiktai: dailininkas pavaizdavo poliruotą medinį stalą su varinėmis rankenėlėmis, peilį iš valgomųjų įrankių komplekto, vazoninę gėlę, primenančią vokiečių mėgstamas pelargoniją ar begoniją. Ant stalviršio išdėlioti didesni ir mažesni rutuliukai – vaisiai ir riešutai, kurie Lietuvoje likusiems A. Valeškos tautiečiams tuo metu buvo nepasiekiama prabanga.
Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė
Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas
POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
© LATGA, Vilnius 2025
