Kviečiame į retrospektyvinę kelionę per devynis XX a. dešimtmečius, sekant Lietuvos menininkų pėdsakais toli už Tėvynės ribų.
Paroda „Gyvos Rasos“ apima laikotarpį nuo kapinių įkūrimo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Joje pasakojame apie kapinių įkūrimą ir raidą, antkapinius paminklus ir jų simboliką, kai kuriuos Rasose amžinojo poilsio atgulusius žmones, taip pat pristatome šiandienius kapinių gyventojus. Kviečiame prisiminti, pažinti, saugoti trapią atminties ir biologinės įvairovės buveinę. Šiai parodai buvo paskolintas Jurgio Hopeno kūrinys iš TARTLE kolekcijos.
1801 metais įkurtos Rasos yra seniausios išlikusios Vilniaus kapinės. Nauji Europos miestų plėtros principai skatino kapinėms skirti nuo miesto aiškiai atskirtas teritorijas. Šios nuostatos galiojo ir Rusijos imperijoje. Todėl Rasos yra pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje „modernios“ kapinės, imperinės valdžios įsteigtos už miesto ribų, atokiau nuo parapinės bažnyčios, tuščioje kalvotoje vietovėje.
Parodoje „Ateities trajektorija“ technologijos tampa kultūros istorijos dalimi – pasakojimu apie tai, kodėl jos atsirado, kas jas kūrė ir ką jos pasako apie visuomenę, valstybę, laikmetį bei žmonių vaizduotę. Kartu tai proga pamatyti Lietuvą ne tik kaip šalį, kuri naudojasi pasaulio pažanga, bet ir kaip šalį, kuri ją kuria. Šiai parodai TARTLE paskolino Marijos Teresės Rožanskaitės kūrinį „Elektroninių mašinų gamykla“ (1969).
Nuo liepos 10 d. Trakų salos pilyje veikia paroda „Linijos ir žodžiai“, kuriai 7 eksponatus skolino ir TARTLE muziejus.
Pakruojo sinagogoje atidaryta paroda skirta LDK kartografijos raidą atspindintiems žemėlapiams iš Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ kolekcijos.
Šioje parodoje pristatoma tik labai maža „Tartle“ kolekcijoje esančių žemėlapių dalis. Chronologinės kolekcijos ribos – XV–XX amžius. Čia rasite visus pagrindinius spausdintinius Lietuvos kartografijos raidą atspindinčius žemėlapius, pradedant Hieronymo Münzerio Vidurio Europos žemėlapiu iš Hartmanno Schedelio kronikos (Niurnbergas, 1493), baigiant XX a. pirmosios pusės Lietuvos žemėlapiais ir miestų planais. Kolekcija suskirstyta geografiniu principu, pagal tuometės Europos spaudos centrus, nes taip jau atsitiko, kad senieji žemėlapiai buvo spausti ne LDK, o Nyderlanduose, tuometinėje Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje. Parodoje pristatomi atskiri žemėlapiai, iliustruojantys tiek kolekcijos įvairovę, tiek atskirus Lietuvos istorijos etapus.
Paroda veiks iki 2026 m. liepos 12 d.
Ši paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje pirmą kartą taip visapusiškai pristato seserų Irenos ir Joannos Karpińskų meninį palikimą. Vilnius jų gyvenime atliko ypač svarbų vaidmenį: Irena ir Joanna (pirmoji nuo 1928 m., antroji nuo 1929 m.) studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, jo aplinkoje subrendo abiejų meninės pažiūros, požiūris į dailę, asmeninis stilius. Vilniaus jos nepamiršo visą gyvenimą, dalijosi prisiminimais ir apie miestą, ir apie jame sutiktus žmones. Joanos Karpinskos kūrinį parodai paskolino ir TARTLE.
2026 m. birželio 1–15 d., Vilniaus dailės festivalio metu Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Projektų erdvė“ vyks tapybos paroda „Peizažo kaita: nuo Žmuidzinavičiaus iki šiandien“, skirta Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) – iškilaus Lietuvos dailininko, pedagogo, 1944–59 LDS pirmininko 150-ųjų gimimo metinių jubiliejui. Joje bus pristatytas šiuolaikinių tapytojų peizažų rinkinys – simboliška dedikacija neoromantinei Lietuvos tapybos tradicijai. Šiai parodai TARTLE paskolino Antano Žmuidzinavičiaus kūrinį „Pakrantėje“.
Šiuo metu keičiame ekspoziciją, lankytojus į naująją parodą pakviesime birželio pradžioje.
Nuo gegužės 5 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) atveriame A. Žmuidzinavičiaus jubiliejui skirtą parodą „Tylūs horizontai“. Šiai parodai buvo paskolinti 4 A. Žmuidzinavičiaus kūriniai iš TARTLE kolekcijos.
Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto
„Mumyse telpa ir tai, kas slypi išmanymo šešėlyje“, – sakė vienas žymiausių Lietuvos skulptorių Vladas Urbanavičius kalbėdamasis su meno kritiku Alfonsu Andriuškevičiumi. Šis pasakymas apibrėžia parodos koncepciją: skulptūra pristatoma remiantis tuo, ką galime pajusti, patirti ir nujausti. Skulptūra išmanymo šešėlyje pristato susidūrimą su objektais iki jų konteksto suvokimo ir iki siužetų perskaitymo. Svarbiausia čia – skulptūros, kaip žanro, savybės, kurias patiriame erdviniu, materialiu ir emociniu lygmeniu iškart, dar nespėję įjungti racionalaus mąstymo ir nepradėję skaityti skulptūros tarsi knygos. Todėl paroda susideda iš trijų pagrindinių dalių: erdvės, medžiagos ir sapno. Parodoje pristatomi TARTLE kolekcijos kūriniai, apimantys XIX–XXI a. ir daugiausia atstovaujantys klasikinei bei modernistinei Lietuvos skulptūrai; tačiau kiekviena dalis papildoma šiuolaikinės skulptūros kūriniais iš asmeninių menininkų kolekcijų – darbais, kvestionuojančiais tradiciją ir atveriančiais žiūrovui galimybę nustebti.