Paroda „Migruojantys menininkai“ 2026-05-28 — 2027-04-30
Ši ekspozicija – tai retrospektyvinė kelionė per devynis XX a. dešimtmečius, sekant Lietuvos menininkų pėdsakais toli už Tėvynės ribų. Paroda apžvelgia laikotarpį nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio studijų Paryžiaus akademijose iki modernizmo viršūnių ir egzilio brandos šimtmečio pabaigoje. Tai pasakojimas apie menininką kaip klajoklį, kuris nešasi savo namus drobėje, molyje ar grafikos lakšte, laviruodamas tarp valstybių sienų ir politinių lūžių.
Parodoje pristatomi retai sutelktinai eksponuojami transatlantinės ir kontinentinės migracijos kryptis pasirinkusių Lietuvos egzilio menininkų darbai – tapyba, grafika, skulptūra ir kiti šį įvairialypį pasakojimą papildantys šaltiniai. Nors priežastys, dėl kurių parodos herojams teko pasitraukti iš Tėvynės, sudėtingos, migracija skatino idėjų sklaidą. Menininkams klajojant, kartu keliavo žinios, patirtys, autoritetų įtakos ir meninės ambicijos – jos mainė stilius bei formas, skatino kūrėjus taikytis prie vietinių dailės madų arba tapdavo postūmiu ieškoti autentiškos meninės raiškos.
Ekspozicijoje migrantų istorijos ir kūriniai pateikiami pagal geografines migracijos kryptis. Pirmiausia pasitinka viltingas tarpukario Paryžiuje praleistas laikas, kupinas žinių troškimo, meninės įvairovės, savojo stiliaus paieškų ir studentiško gyvenimo bohemiškoje aplinkoje. Jaunatvišką menininkų optimizmą pristabdė ir kūrybinius planus perdėliojo Antrasis pasaulinis karas. Parodos pasakojimas krypsta Vokietijos link, kur, baigiantis karui, pasitraukė apie pusantro šimto Lietuvos dailininkų. Eksponatai liudija ne tiek traumines patirtis, kiek karo pabėgėlių pastangas kuriant ir rengiant parodas nepamiršti tautinės savasties, atstovauti Lietuvai. Toliau ekspozicijoje sugrįžtama į Paryžių, tik jau pokarinį, ne tokį svetingą, bet keletui Lietuvos dailininkų tapusį palankia terpe išryškėti kaip savitoms meninėms individualybėms.
Galiausiai kviečiame keltis per Atlantą. Nors Pietų Amerika netapo populiaria emigracijos kryptimi tarp Lietuvos dailininkų, pavienės sėkmės istorijos itin ryškios. Bene gausiausia Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų bendruomenė XX a. antrojoje pusėje pasklido po Šiaurės Ameriką. Į JAV pasitraukusių menininkų kūrybos dvilypumą kviečiame patirti didžiojoje parodos salėje. Dalis emigrantų iš Lietuvos stengėsi kūryboje išlaikyti atsivežtas patirtis ir tradicijas, kiti noriai integravosi į amerikietišką meno lauką, ieškojo autentiško stiliaus. Pasakojimų ir vaizdų gausoje tarsi po padidinamuoju stiklu pateikiame vieno atvejo studiją – Prano Domšaičio, kurio kelionės driekėsi tiek kontinentinės, tiek tarpkontinentinės migracijos kryptimis, istoriją.
Nemažą dalį XX a. už Atlanto ir Europoje sukurto Lietuvos meninio palikimo, įvairiausiais keliais grįžusio į autorių Tėvynę, kviečiame atrasti šioje parodoje. Tai liudija vieną pagrindinių TARTLE tikslų – lituanistinio paveldo sugrąžinimą. Tarp ryškių pavyzdžių – Jono Rimšos paveikslai, kurių gausi kolekcija 2008 m. pasiekė Lietuvą po TARTLE steigėjo Rolando Valiūno pažinties su Argentinoje gyvenusia Rimšos seserimi. Kiek vėliau, 2014-aisiais, talkinant lietuvių bendruomenei Argentinoje, čia grįžo ir keturios Mato Menčinsko skulptūros.
Parodoje „Migruojantys menininkai“ – daugiau nei 100 kūrinių ir dokumentų, liudijančių individualias menininkų gyvenimo ir kūrybos istorijas ir dėliojančių kaleidoskopišką migranto patirtį plačiąja prasme. Joje pristatomi ne tik žymiausių Lietuvos menininkų – Prano Domšaičio, Žako Lipšico, Jono Rimšos, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Lasario Segallo, Kazio Varnelio, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus – kūriniai, bet ir mažiau pažintų autorių – Onos Dokalskaitės-Paškevičienės, Irenos Jackevičaitės-Petraitienės, Mykolo Paškevičiaus, Alberto Veščiūno ir ktitų kūryba.
Eksponatus ir vaizdinę medžiagą šiai parodai paskolino Aukcionų namai ARS VIA, Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, dr. Jaunius Gumbis, Jono Meko vizualiųjų menų centras, Kauno modernaus meno fondas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, VDU Lietuvių išeivijos institutas. Dėkojame dr. Laurai Petrauskaitei už įdirbį tiriant transatlantinės migracijos istorijas, slypinčias mūsų kolekcijoje, taip pat – Henrikui Gulbinui ir Arvydui Reneckiui už suteiktus filmus.
Kuratorės: Prof. dr. Rasa Žukienė, dr. Ieva Burbaitė, Emilija Vanagaitė
Architektės: Aušra Siaurusaitytė-Nekrošienė, Agnė Makariūnaitė
Grafikos dizainerė: Daiva Sakalauskienė
Nuotraukų autorius: Jonas Balsevičius
Ši ekspozicija – tai retrospektyvinė kelionė per devynis XX a. dešimtmečius, sekant Lietuvos menininkų pėdsakais toli už Tėvynės ribų. Paroda apžvelgia laikotarpį nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio studijų Paryžiaus akademijose iki modernizmo viršūnių ir egzilio brandos šimtmečio pabaigoje. Tai pasakojimas apie menininką kaip klajoklį, kuris nešasi savo namus drobėje, molyje ar grafikos lakšte, laviruodamas tarp valstybių sienų ir politinių lūžių.
Parodoje pristatomi retai sutelktinai eksponuojami transatlantinės ir kontinentinės migracijos kryptis pasirinkusių Lietuvos egzilio menininkų darbai – tapyba, grafika, skulptūra ir kiti šį įvairialypį pasakojimą papildantys šaltiniai. Nors priežastys, dėl kurių parodos herojams teko pasitraukti iš Tėvynės, sudėtingos, migracija skatino idėjų sklaidą. Menininkams klajojant, kartu keliavo žinios, patirtys, autoritetų įtakos ir meninės ambicijos – jos mainė stilius bei formas, skatino kūrėjus taikytis prie vietinių dailės madų arba tapdavo postūmiu ieškoti autentiškos meninės raiškos.
Ekspozicijoje migrantų istorijos ir kūriniai pateikiami pagal geografines migracijos kryptis. Pirmiausia pasitinka viltingas tarpukario Paryžiuje praleistas laikas, kupinas žinių troškimo, meninės įvairovės, savojo stiliaus paieškų ir studentiško gyvenimo bohemiškoje aplinkoje. Jaunatvišką menininkų optimizmą pristabdė ir kūrybinius planus perdėliojo Antrasis pasaulinis karas. Parodos pasakojimas krypsta Vokietijos link, kur, baigiantis karui, pasitraukė apie pusantro šimto Lietuvos dailininkų. Eksponatai liudija ne tiek traumines patirtis, kiek karo pabėgėlių pastangas kuriant ir rengiant parodas nepamiršti tautinės savasties, atstovauti Lietuvai. Toliau ekspozicijoje sugrįžtama į Paryžių, tik jau pokarinį, ne tokį svetingą, bet keletui Lietuvos dailininkų tapusį palankia terpe išryškėti kaip savitoms meninėms individualybėms.
Galiausiai kviečiame keltis per Atlantą. Nors Pietų Amerika netapo populiaria emigracijos kryptimi tarp Lietuvos dailininkų, pavienės sėkmės istorijos itin ryškios. Bene gausiausia Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų bendruomenė XX a. antrojoje pusėje pasklido po Šiaurės Ameriką. Į JAV pasitraukusių menininkų kūrybos dvilypumą kviečiame patirti didžiojoje parodos salėje. Dalis emigrantų iš Lietuvos stengėsi kūryboje išlaikyti atsivežtas patirtis ir tradicijas, kiti noriai integravosi į amerikietišką meno lauką, ieškojo autentiško stiliaus. Pasakojimų ir vaizdų gausoje tarsi po padidinamuoju stiklu pateikiame vieno atvejo studiją – Prano Domšaičio, kurio kelionės driekėsi tiek kontinentinės, tiek tarpkontinentinės migracijos kryptimis, istoriją.
Nemažą dalį XX a. už Atlanto ir Europoje sukurto Lietuvos meninio palikimo, įvairiausiais keliais grįžusio į autorių Tėvynę, kviečiame atrasti šioje parodoje. Tai liudija vieną pagrindinių TARTLE tikslų – lituanistinio paveldo sugrąžinimą. Tarp ryškių pavyzdžių – Jono Rimšos paveikslai, kurių gausi kolekcija 2008 m. pasiekė Lietuvą po TARTLE steigėjo Rolando Valiūno pažinties su Argentinoje gyvenusia Rimšos seserimi. Kiek vėliau, 2014-aisiais, talkinant lietuvių bendruomenei Argentinoje, čia grįžo ir keturios Mato Menčinsko skulptūros.
Parodoje „Migruojantys menininkai“ – daugiau nei 100 kūrinių ir dokumentų, liudijančių individualias menininkų gyvenimo ir kūrybos istorijas ir dėliojančių kaleidoskopišką migranto patirtį plačiąja prasme. Joje pristatomi ne tik žymiausių Lietuvos menininkų – Prano Domšaičio, Žako Lipšico, Jono Rimšos, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Lasario Segallo, Kazio Varnelio, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus – kūriniai, bet ir mažiau pažintų autorių – Onos Dokalskaitės-Paškevičienės, Irenos Jackevičaitės-Petraitienės, Mykolo Paškevičiaus, Alberto Veščiūno ir ktitų kūryba.
Eksponatus ir vaizdinę medžiagą šiai parodai paskolino Aukcionų namai ARS VIA, Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, dr. Jaunius Gumbis, Jono Meko vizualiųjų menų centras, Kauno modernaus meno fondas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, VDU Lietuvių išeivijos institutas. Dėkojame dr. Laurai Petrauskaitei už įdirbį tiriant transatlantinės migracijos istorijas, slypinčias mūsų kolekcijoje, taip pat – Henrikui Gulbinui ir Arvydui Reneckiui už suteiktus filmus.
Kuratorės: Prof. dr. Rasa Žukienė, dr. Ieva Burbaitė, Emilija Vanagaitė
Architektės: Aušra Siaurusaitytė-Nekrošienė, Agnė Makariūnaitė
Grafikos dizainerė: Daiva Sakalauskienė
Nuotraukų autorius: Jonas Balsevičius
