KRASZEWSKI JÓZEF IGNACY, WILNO OD POCZĄTKÓW JEGO DO ROKU 1750, T. 1–4, WILNO, 1840–1842.
Ofortas pagal Joną Hesę.
Susidomėjimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Vytauto (apie 1350–1430) asmeniu XIX a. Lietuvoje kilo kartu su bendru savojo krašto istorijos tyrimo sąjūdžiu. Galima paminėti, kad jau 1821 m. Vilniaus universiteto Literatūros ir dailiųjų menų fakulteto filosofijos kandidatas Antanas Boleslovas Glebavičius (1801–1847) Vilniuje, A. Marcinovskio spaustuvėje, išleido per 120 puslapių „Trumpą Ldk Vytauto gyvenimo aprašymą“ („Krótki rys życia Witołda W. X. Litewskiego“). Vis dėlto šios iškilios ir Lietuvos istorijai nepaprastai svarbios asmenybės XIX a. ikonografija nėra labai gausi. Vieną garsiausių grafinių jo atvaizdų XIX a. I p. išleido A. Zavadskio spaustuvė Vilniuje. Šis portretas – imaginacinio, XVIII a. tapyto atvaizdo, saugoto Radvilų paveikslų galerijoje Nesvyžiuje, kopija. Nesvyžiuje portretą perpiešė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis Jonas Hesė (apie 1807–1870), o išraižė anglų grafikas Viljamas Vrenkmoras (minimas 1836–1858?). Portretas buvo įrištas kaip iliustracija kai kuriuose 1841 m. perleisto Juozapo Ignaco Kraševskio „Vilniaus miesto istorijos“ I tomo egzemplioriuose. Kita to paties portreto grafinė versija 1841 m. buvo sukurta J. Ozemblovskio litografijoje. Iš reprezentacinio portreto į grafikos lakštą perkeltas Vytauto Didžiojo, kaip iškilaus valdovo ir kariūno, įvaizdis puikiai atitiko tuo metu besiformavusią šio kunigaikščio legendą ir tapo daugelio vėlesnių portretų pirmavaizdžiu.
Teksto autorė Rūta Janonienė
Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas
RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
