Vilniaus katedros remontas

1931 m. balandį patvinusi Neries upė sukėlė vieną didžiausių potvynių miesto istorijoje. Vanduo užpylė Katedros aikštę, šventovės požemius, jos sienose atsivėrė plyšiai, iškilo grėsmė pastato būklei. Specialiai įkurtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas organizavo konservavimo darbus, 1932–1933 m. katedra buvo restauruojama. Vilniaus paveldo puoselėtojas J. Hopenas įsijungė į katedros išsaugojimo veiklą, sukūrė keletą ofortų šia proga, viename jų užfiksavo neįprastą vilniečiams vaizdą – katedrą pastoliuose, kai gelžbetonio sijomis buvo tvirtinamas jos portikas.

Laimos Laučkaitės tekstas

 

Vilniaus katedra buvo ne tik svarbiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės šventovė, vyskupo sostas, bet ir žymiausių valstybei nusipelniusių didikų panteonas. Taigi katedra atliko ne tik religinę, bet iš dalies ir politinę funkciją. Jau 1535 m. karalienės Bonos Sforcos iniciatyva čia buvo pastatytas ir marmurinis Vytauto paminklas (matyt, sunaikintas XVII a. Vilnių okupavus Maskvos kariniams daliniams). 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, katedros požemiuose tikėtasi rasti ir didžiojo kunigaikščio palaikus. Nors paieškos buvo nesėkmingos, jos parodė prastą pastato pamatų ir sienų būklę, ir prasidėjo paruošiamieji katedros tvarkymo darbai, suaktyvėję po 1931 m. potvynio.

Daug žalos padariusi išsiliejusi Neris kartu vilniečiams atnešė ir gerų naujienų. Vykdant rekonstrukcijos darbus, buvo atrasti karališkosios šeimos atstovų palaikai, tarp jų ir Barboros Radvilaitės. Tai buvo dar viena proga atsigręžti į istoriją ir sustiprinti Vilniaus, kaip sostinės ir karališkojo miesto, įvaizdį.

Saugumo sumetimais ir saugant vietos sakralumą karalių kripta su palaikais plačiajai visuomenei nebuvo prieinama, taigi išskirtinę reikšmę įgavo dailės kūriniai ir fotografijos su užfiksuotais šio autentiško atradimo vaizdais. Radinių vaizdai buvo reprodukuojami, platinami spaudoje, surengtos kilnojamosios parodos Vilniuje ir Varšuvoje. Vienas iš dailininkų, kuriam buvo suteikta teisė įamžinti kriptos tyrimo procesą, buvo Jurgis Hopenas (1891–1969) – savo ofortuose jis vaizdavo tiek katedros rekonstrukciją, tiek karališkosios šeimos palaikus.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė); „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

1931 m. balandį patvinusi Neries upė sukėlė vieną didžiausių potvynių miesto istorijoje. Vanduo užpylė Katedros aikštę, šventovės požemius, jos sienose atsivėrė plyšiai, iškilo grėsmė pastato būklei. Specialiai įkurtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas organizavo konservavimo darbus, 1932–1933 m. katedra buvo restauruojama. Vilniaus paveldo puoselėtojas J. Hopenas įsijungė į katedros išsaugojimo veiklą, sukūrė keletą ofortų šia proga, viename jų užfiksavo neįprastą vilniečiams vaizdą – katedrą pastoliuose, kai gelžbetonio sijomis buvo tvirtinamas jos portikas.

Laimos Laučkaitės tekstas

 

Vilniaus katedra buvo ne tik svarbiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės šventovė, vyskupo sostas, bet ir žymiausių valstybei nusipelniusių didikų panteonas. Taigi katedra atliko ne tik religinę, bet iš dalies ir politinę funkciją. Jau 1535 m. karalienės Bonos Sforcos iniciatyva čia buvo pastatytas ir marmurinis Vytauto paminklas (matyt, sunaikintas XVII a. Vilnių okupavus Maskvos kariniams daliniams). 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, katedros požemiuose tikėtasi rasti ir didžiojo kunigaikščio palaikus. Nors paieškos buvo nesėkmingos, jos parodė prastą pastato pamatų ir sienų būklę, ir prasidėjo paruošiamieji katedros tvarkymo darbai, suaktyvėję po 1931 m. potvynio.

Daug žalos padariusi išsiliejusi Neris kartu vilniečiams atnešė ir gerų naujienų. Vykdant rekonstrukcijos darbus, buvo atrasti karališkosios šeimos atstovų palaikai, tarp jų ir Barboros Radvilaitės. Tai buvo dar viena proga atsigręžti į istoriją ir sustiprinti Vilniaus, kaip sostinės ir karališkojo miesto, įvaizdį.

Saugumo sumetimais ir saugant vietos sakralumą karalių kripta su palaikais plačiajai visuomenei nebuvo prieinama, taigi išskirtinę reikšmę įgavo dailės kūriniai ir fotografijos su užfiksuotais šio autentiško atradimo vaizdais. Radinių vaizdai buvo reprodukuojami, platinami spaudoje, surengtos kilnojamosios parodos Vilniuje ir Varšuvoje. Vienas iš dailininkų, kuriam buvo suteikta teisė įamžinti kriptos tyrimo procesą, buvo Jurgis Hopenas (1891–1969) – savo ofortuose jis vaizdavo tiek katedros rekonstrukciją, tiek karališkosios šeimos palaikus.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė); „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.