Po 1905 m. Rusijos imperijos liberalizacijos pasirodė naujų lenkiškų vadovų. 1910 m. vieną jų išleido Vladislovas Zahorskis (1858–1927), medikas, istorikas mėgėjas, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos vadovas. Leidinį sudaro informacija atvykėliams (su įvairios trukmės viešnagių patarimais), miesto istorijos apžvalga, pažintis su gatvėmis, svarbesniais pastatais, šventovėmis, kapinėmis, apylinkėmis. Knyga iliustruota Jano Bulhako nuotraukomis, nuo tol užvaldžiusiomis visus vadovus.
1910 m. „Vadovą po Vilnių“ publikavo Vaclovas Gizbertas-Studnickis (1874–1962), žurnalistas, Miesto archyvo vedėjas, politinis endekų veikėjas. Tekstas supažindina su miestu ir jo istorija, pateikia kelionių maršrutus po senamiestį, priemiesčius bei apylinkes. XX a. pradžia – tautinės takoskyros metas visuomenėje, valstietiško (lietuviško) ir bajoriško (lenkiško) identiteto skirtis, įtvirtinusi nacionalizmą. Nuo tada vadovai lenkų kalba Vilnių vaizdavo kaip lenkišką miestą (lietuviškas jis buvęs tik pagonybės laikais, vėliau dominavo lenkų kultūra). Abiejuose vadovuose pridėtas rusiškų ir lenkiškų gatvių pavadinimų sąrašas.
Teksto autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“,
2022 gegužės
25 d. –
2023 balandžio
30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g.
40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.
