Po 1863 m. sukilimo prasidėjo represijos, uždaryta daug katalikų bažnyčių. Carinė Rusijos valdžia Šiaurės Vakarų krašte (taip vadinta Lietuva) inicijavo „rusiškųjų pradų atkūrimo“ politiką. Vadovai Vilnių pristatė kaip slaviškų šaknų ir istorijos miestą. 1865 m. pasirodė „Rusiškas Vilnius“, skirtas šventoms stačiatikių vietoms. Jo autorius – Andrejus Muravjovas (1806–1874), Michailo Muravjovo, 1863 m. sukilimo malšintojo, brolis. Flavianas Dobrianskis (1848–1919), Maskvos stačiatikių dvasinės akademijos auklėtinis, Viešosios bibliotekos ir Archeografijos komisijų narys, parašė vadovą „Senasis ir naujasis Vilnius“ (1883). Čia ryški žvilgsnio hierarchija: po istorinės apybraižos pirmiausia pristatytos stačiatikių cerkvės, paskui – kitų konfesijų šventovės. Atitinkamai aprašytos kapinės, paminklai, lankytinos vietos, mokslo, labdaros įstaigos, draugijos. Panaši struktūra ir orientacija pakartota Aleksandro Vinogradovo „Vadove po Vilnių ir jo apylinkes“ (1904). Tai pirmasis nuotraukomis iliustruotas Vilniaus vadovas.
Teksto autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“,
2022 gegužės
25 d. –
2023 balandžio
30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g.
40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.
