Senojo Vilniaus motyvas

Žymus lietuvių tapytojas Antanas Gudaitis (1904–1989) po studijų Kauno meno mokykloje tobulinosi Paryžiuje. Lietuvai susigrąžinus Vilnių, jame apsigyveno, 1941–1943 m. dėstė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kaip ir kitiems iš Kauno atvykusiems lietuvių tapytojams, Vilnius A. Gudaičiui buvo tikras atradimas – Antrojo pasaulinio karo metais jis sukūrė dešimtis Vilniaus peizažų. Senojo Vilniaus motyvas nutapytas žiūrint pro buvusio Bernardinų vienuolyno langą, – tai visų dailininkų, kurie čia dėstė ar studijavo nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio iki mūsų dienų, žvilgsnis. Tiesa, šiandieninis vaizdas skiriasi nuo to, kurį matė A. Gudaitis: Šv. Onos gatvelė dar negrįsta, su kreivomis medinėmis tvoromis, apsodinta senais medžiais. Gatvelė primena A. Gudaičio tapytus prieškario Žemaitijos kaimų kelius: ta pati fragmentiška kompozicija, energingas piešinio ritmas, šilta spalvų gama. Senamiesčio peizaže karaliauja gamtos stichija – rusvą Gedimino pilies bokštą paveikslo dešinės pusės viršuje pastebi tik gerai įsižiūrėjęs. Tačiau ši ikoninė detalė A. Gudaičiui nesvarbi – tai tik dėmė bendroje kompozicijoje, kur svarbiausia ne motyvų referentiškumas, o plastinė tapybos kalba, vitališka raiška. Sovietiniu laikotarpiu Vilniaus peizažų dailininkas beveik nebekūrė.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė); „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.
© LATGA, Vilnius 2024

Žymus lietuvių tapytojas Antanas Gudaitis (1904–1989) po studijų Kauno meno mokykloje tobulinosi Paryžiuje. Lietuvai susigrąžinus Vilnių, jame apsigyveno, 1941–1943 m. dėstė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kaip ir kitiems iš Kauno atvykusiems lietuvių tapytojams, Vilnius A. Gudaičiui buvo tikras atradimas – Antrojo pasaulinio karo metais jis sukūrė dešimtis Vilniaus peizažų. Senojo Vilniaus motyvas nutapytas žiūrint pro buvusio Bernardinų vienuolyno langą, – tai visų dailininkų, kurie čia dėstė ar studijavo nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio iki mūsų dienų, žvilgsnis. Tiesa, šiandieninis vaizdas skiriasi nuo to, kurį matė A. Gudaitis: Šv. Onos gatvelė dar negrįsta, su kreivomis medinėmis tvoromis, apsodinta senais medžiais. Gatvelė primena A. Gudaičio tapytus prieškario Žemaitijos kaimų kelius: ta pati fragmentiška kompozicija, energingas piešinio ritmas, šilta spalvų gama. Senamiesčio peizaže karaliauja gamtos stichija – rusvą Gedimino pilies bokštą paveikslo dešinės pusės viršuje pastebi tik gerai įsižiūrėjęs. Tačiau ši ikoninė detalė A. Gudaičiui nesvarbi – tai tik dėmė bendroje kompozicijoje, kur svarbiausia ne motyvų referentiškumas, o plastinė tapybos kalba, vitališka raiška. Sovietiniu laikotarpiu Vilniaus peizažų dailininkas beveik nebekūrė.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė); „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.
© LATGA, Vilnius 2024