Senelė Kauno konkė gyvena paskutinius metu

Pirmaisiais naujosios sostinės gyvavimo metais, kol dar buvo stipri viltis persikelti atgal į istorinę sostinę, laikinumo statusas stabdė ne tik miesto statybas. Kaune nebuvo vandentiekio, kanalizacijos ir kitų patogumų. Tuometę miesto būklę vaizdingai apibūdino architektas ir inžinierius Antanas Jokimas: „Dar 1922 m. Kaunas niekuo nesiskyrė nuo prieškarinių laikų gilios rusų provincijos tvirtovės miestų. Beveik visur lentų šaligatviai, duobėtas primityvus grindinys, daug gatvių, net miesto centre, negrįstos, namų išorė, ilgus metus neremontuota, buvo labai apleista, tvoros išlūžusios, iškrypusios, gatvėse dulkių debesys ir iš visų kiemų tvankus oras. Gatvėse, net Laisvės alėjoj, dažnai galima buvo sutikti karves ir kiaules laisvai vaikščiojant“ (Antanas Jokimas, „Apie Kauno miesto statybą“, Technika ir ūkis, 1940, Nr. 3, p. 43).

Suvokus, kad susigrąžinti Vilnių pavyks negreitai, 3-iojo dešimtmečio viduryje imtasi modernizuoti laikinosios sostinės ūkį: pradėta vesti kanalizaciją ir vandentiekį, tvarkyti šaligatvius ir grindinį, o 1929 m. balandžio 15 d. populiarusis arkliu traukiamas tramvajus – konkė išvyko į paskutinę savo kelionę. Atsisveikinti su keturis dešimtmečius miestui tarnavusiu XIX a. reliktu susirinko minios kauniečių. „Konkės laidotuvės“ laikytos simboliniu Kauno posūkiu modernizacijos link. Adomo Smetonos (1901–1942) karikatūroje kaip tik ir matome vieną iš Kauno aktualijų – paskutinius konkės gyvavimo metus. Bėgiais arklio traukiamas vagonėlis kursavo tarp geležinkelio stoties ir Rotušės aikštės, kol galiausiai šią atgyvenusią transporto priemonę pakeitė autobusai ir taksi.

 

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Pirmaisiais naujosios sostinės gyvavimo metais, kol dar buvo stipri viltis persikelti atgal į istorinę sostinę, laikinumo statusas stabdė ne tik miesto statybas. Kaune nebuvo vandentiekio, kanalizacijos ir kitų patogumų. Tuometę miesto būklę vaizdingai apibūdino architektas ir inžinierius Antanas Jokimas: „Dar 1922 m. Kaunas niekuo nesiskyrė nuo prieškarinių laikų gilios rusų provincijos tvirtovės miestų. Beveik visur lentų šaligatviai, duobėtas primityvus grindinys, daug gatvių, net miesto centre, negrįstos, namų išorė, ilgus metus neremontuota, buvo labai apleista, tvoros išlūžusios, iškrypusios, gatvėse dulkių debesys ir iš visų kiemų tvankus oras. Gatvėse, net Laisvės alėjoj, dažnai galima buvo sutikti karves ir kiaules laisvai vaikščiojant“ (Antanas Jokimas, „Apie Kauno miesto statybą“, Technika ir ūkis, 1940, Nr. 3, p. 43).

Suvokus, kad susigrąžinti Vilnių pavyks negreitai, 3-iojo dešimtmečio viduryje imtasi modernizuoti laikinosios sostinės ūkį: pradėta vesti kanalizaciją ir vandentiekį, tvarkyti šaligatvius ir grindinį, o 1929 m. balandžio 15 d. populiarusis arkliu traukiamas tramvajus – konkė išvyko į paskutinę savo kelionę. Atsisveikinti su keturis dešimtmečius miestui tarnavusiu XIX a. reliktu susirinko minios kauniečių. „Konkės laidotuvės“ laikytos simboliniu Kauno posūkiu modernizacijos link. Adomo Smetonos (1901–1942) karikatūroje kaip tik ir matome vieną iš Kauno aktualijų – paskutinius konkės gyvavimo metus. Bėgiais arklio traukiamas vagonėlis kursavo tarp geležinkelio stoties ir Rotušės aikštės, kol galiausiai šią atgyvenusią transporto priemonę pakeitė autobusai ir taksi.

 

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė