Pliaže

Miestiečių laisvalaikiui neitin atidžioje XX a. vidurio Lietuvos dailininkų kūryboje neįprastai daug kompozicijų pliažo tema. Jau trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Palangos pliažą ir saulės vonių mėgėjas jame tapė Kajetonas Sklėrius, vėliau nuogales jūros fone pasimėgaudamas vaizdavo Vytautas Kairiūkštis. Petro Kiaulėno (1909–1955) paveikslą galima vadinti subuitinta mauduolių versija. Dailininkas nutapė dvi į pokalbį įsitraukusias miestietes su gana gerai kūną dengiančiais bikiniais (tokie tuo metu buvo dėvimi Vakaruose, kur gyveno Kiaulėnas, o Lietuvą pasiekė maždaug po dešimtmečio). Paveikslą galima priskirti buitiniam žanrui arba vadinti kūno studija, bet iš tiesų jį pamačius pirmiausia apima vasaros, jūros, atostogų su visais jų malonumais ilgesys, kurį žadina perteikta scena ir jos nuotaika, o taip pat pavaizduotų moterų ir pačios tapybos grožis.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Paveiksle vaizduojama paplūdimio scena kelia malonius vasaros atostogų, jūros ir saulės vonių prisiminimus. Vaiskus koloritas, virpanti atmosfera, laisvi potėpiai susieja šį darbą su impresionizmo ir postimpresionizmo tradicija. Petras Kiaulėnas (1909–1955) dešimtmetį praleido studijuodamas Kauno meno mokykloje ir Karališkojoje Romos dailės akademijoje, kur susiformavo puikūs piešėjo įgūdžiai, tačiau „impresionistu“ jį padarė Paryžius. Šiame mieste karo metais studijuodamas architektūrą, Kiaulėnas aktyviai lankė muziejus, susižavėjo Pierre-Auguste’o Renoir’o, Alfredo Sisley ir Pierre’o Bonnard’o kūryba ir palaipsniui paniro į koloristinę tapybą. Savo dienoraštyje 1943 m. gruodį menininkas pasižymėjo: „Norint išreikšti formą spalvomis (...) teptuko pabraukimai turi nuosekliai sekti šviesos žaidimą, o ne daiktų formą (...) Moderni tapyba turi būti šviesi“ (. Atsiminimai, dienoraščiai, laiškai, sud. Vidmantas Jankauskas. Vilnius: VDA leidykla, 2020, p. 58–61). Atsisakęs toninio daiktų modeliavimo, menininkas eskiziškais potėpiais kūrė efemeriškos akimirkos įspūdį, drobės ėmė kvėpuoti laisvumu. Savo ateitį ir laimę dailininkas matė Paryžiuje, bet, įkalbėtas žmonos, architektės Vassios (Nicolakaki) Kiaulėnienės, 1946 m. persikėlė gyventi į JAV. Čia Kiaulėnas įsidarbino architektų biure, o laisvalaikiu kūrė saulėtus, džiaugsmingo kolorito paveikslus.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius

Miestiečių laisvalaikiui neitin atidžioje XX a. vidurio Lietuvos dailininkų kūryboje neįprastai daug kompozicijų pliažo tema. Jau trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Palangos pliažą ir saulės vonių mėgėjas jame tapė Kajetonas Sklėrius, vėliau nuogales jūros fone pasimėgaudamas vaizdavo Vytautas Kairiūkštis. Petro Kiaulėno (1909–1955) paveikslą galima vadinti subuitinta mauduolių versija. Dailininkas nutapė dvi į pokalbį įsitraukusias miestietes su gana gerai kūną dengiančiais bikiniais (tokie tuo metu buvo dėvimi Vakaruose, kur gyveno Kiaulėnas, o Lietuvą pasiekė maždaug po dešimtmečio). Paveikslą galima priskirti buitiniam žanrui arba vadinti kūno studija, bet iš tiesų jį pamačius pirmiausia apima vasaros, jūros, atostogų su visais jų malonumais ilgesys, kurį žadina perteikta scena ir jos nuotaika, o taip pat pavaizduotų moterų ir pačios tapybos grožis.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Paveiksle vaizduojama paplūdimio scena kelia malonius vasaros atostogų, jūros ir saulės vonių prisiminimus. Vaiskus koloritas, virpanti atmosfera, laisvi potėpiai susieja šį darbą su impresionizmo ir postimpresionizmo tradicija. Petras Kiaulėnas (1909–1955) dešimtmetį praleido studijuodamas Kauno meno mokykloje ir Karališkojoje Romos dailės akademijoje, kur susiformavo puikūs piešėjo įgūdžiai, tačiau „impresionistu“ jį padarė Paryžius. Šiame mieste karo metais studijuodamas architektūrą, Kiaulėnas aktyviai lankė muziejus, susižavėjo Pierre-Auguste’o Renoir’o, Alfredo Sisley ir Pierre’o Bonnard’o kūryba ir palaipsniui paniro į koloristinę tapybą. Savo dienoraštyje 1943 m. gruodį menininkas pasižymėjo: „Norint išreikšti formą spalvomis (...) teptuko pabraukimai turi nuosekliai sekti šviesos žaidimą, o ne daiktų formą (...) Moderni tapyba turi būti šviesi“ (. Atsiminimai, dienoraščiai, laiškai, sud. Vidmantas Jankauskas. Vilnius: VDA leidykla, 2020, p. 58–61). Atsisakęs toninio daiktų modeliavimo, menininkas eskiziškais potėpiais kūrė efemeriškos akimirkos įspūdį, drobės ėmė kvėpuoti laisvumu. Savo ateitį ir laimę dailininkas matė Paryžiuje, bet, įkalbėtas žmonos, architektės Vassios (Nicolakaki) Kiaulėnienės, 1946 m. persikėlė gyventi į JAV. Čia Kiaulėnas įsidarbino architektų biure, o laisvalaikiu kūrė saulėtus, džiaugsmingo kolorito paveikslus.

Teksto autorė Laura Petrauskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, MIGRUOJANTYS MENININKAI (2025). Sudarytoja ir tekstų autorė Laura Petrauskaitė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius