Miško kelias

XIX–XX a. sandūroje peizažo tapyboje vis dažniau atsirasdavo paprastų krašto vaizdų, neturinčių istorinio ar literatūrinio prasminio klodo. Jie patraukdavo dailininką savo natūraliu grožiu, netikėtu kompozicijos rakursu, gamtos formų spalviniais sąskambiais. Tokie konkrečios vietovės neiliustruojantys peizažai kalbėjo apie tėvynę kitaip, per atpažįstamas jos gamtai būdingas formas, per užfiksuotą savitą atmosferą, per motyvo intymų artumą.
Iš Pskovo kilęs tapytojas Pranciškus Jurjevičius (1849–1924) po studijų Prancūzijoje savo likimą susiejo su Lietuva. 1882 m. jis apsigyveno Riomerių namuose Bokšto gatvėje, dirbo vienoje dirbtuvėje su Alfredu ir Edvardu Matu Riomeriais. Jis tapė Vilnių ir apylinkes, taip pat gretimų dvarų parkus, mėgo plačius, panoraminius peizažus, tačiau yra sukūręs ir fragmentiškesnių, vieno gamtos kampelio kompozicijų. 1903 m. nutapytas peizažas Miško kelias vaizduoja konkretų, bet kartu ir tipišką motyvą – kažkur Lietuvoje per mišką bėgantį kelią. Kaip ir daugelis kitų P. Jurjevičiaus peizažų, ši drobė yra paprasta, nepretenzinga tiek motyvo pasirinkimo, tiek meninio vaizdo kūrimo atžvilgiu. Realistiniame, iš natūros tapytame peizaže dailininko akį patraukia paprastas išvažinėto kelio vingis, pro šakas ant žemės krintančių saulės spindulių mirgėjimas, sodri pakelės žaluma. Spalviniais sąskambiais dailininkui pavyko perteikti ypatingą jausmą, kurį karštą vasaros dieną keliautojui suteikia miško medžių pavėsis.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė

XIX–XX a. sandūroje peizažo tapyboje vis dažniau atsirasdavo paprastų krašto vaizdų, neturinčių istorinio ar literatūrinio prasminio klodo. Jie patraukdavo dailininką savo natūraliu grožiu, netikėtu kompozicijos rakursu, gamtos formų spalviniais sąskambiais. Tokie konkrečios vietovės neiliustruojantys peizažai kalbėjo apie tėvynę kitaip, per atpažįstamas jos gamtai būdingas formas, per užfiksuotą savitą atmosferą, per motyvo intymų artumą.
Iš Pskovo kilęs tapytojas Pranciškus Jurjevičius (1849–1924) po studijų Prancūzijoje savo likimą susiejo su Lietuva. 1882 m. jis apsigyveno Riomerių namuose Bokšto gatvėje, dirbo vienoje dirbtuvėje su Alfredu ir Edvardu Matu Riomeriais. Jis tapė Vilnių ir apylinkes, taip pat gretimų dvarų parkus, mėgo plačius, panoraminius peizažus, tačiau yra sukūręs ir fragmentiškesnių, vieno gamtos kampelio kompozicijų. 1903 m. nutapytas peizažas Miško kelias vaizduoja konkretų, bet kartu ir tipišką motyvą – kažkur Lietuvoje per mišką bėgantį kelią. Kaip ir daugelis kitų P. Jurjevičiaus peizažų, ši drobė yra paprasta, nepretenzinga tiek motyvo pasirinkimo, tiek meninio vaizdo kūrimo atžvilgiu. Realistiniame, iš natūros tapytame peizaže dailininko akį patraukia paprastas išvažinėto kelio vingis, pro šakas ant žemės krintančių saulės spindulių mirgėjimas, sodri pakelės žaluma. Spalviniais sąskambiais dailininkui pavyko perteikti ypatingą jausmą, kurį karštą vasaros dieną keliautojui suteikia miško medžių pavėsis.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė