Mefistofelio galva

Mefistofelio – puolusio angelo ar demono – figūra į dailę atėjo iš vokiečių folkloro ir literatūros. Žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johano Volfgango Gėtės (1745–1832) tragedijoje „Faustas“, vėliau jį buvo galima aptikti ne vieno įvairių tautų romantizmo epochos rašytojo, taip pat ir mūsiškio Adomo Mickevičiaus kūryboje. Šis personažas pasižymi ne tik tam tikromis charakterio ypatybėmis, bet ir lengvai atpažįstamas išoriškai – jo veido bruožai kampuoti, nosis aštri, barzdelė smaili. Tokį nusistovėjusį kanoną atitinka ir talentingo žydų kilmės skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sukurtas Mefistofelio atvaizdas. Iš Vilniaus kilusio menininko kūryboje Mefistofelio tema pasirodė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, 1877 m. pradėjus kurti Kristaus figūrą (Mefistofelis turėjo įkūnyti jo antitezę). 1879 m. iš bronzos išlietas Mefistofelio biustas – būsimos visafigūrės skulptūros etiudas. Ši skulptūra tapo tokia populiari, kad buvo tiražuojama kaip savarankiškas kūrinys. 1880 m. skulptorius sukūrė Mefistofelio galvą iš balto marmuro, o 1883 m. pabaigė visafigūrį marmurinį demono atvaizdą. Viename laiške M. Antokolskis rašė: „Mefistofelis yra visų amžių produktas, o mūsų – ypač. Galėtumėte sakyti, kad aš jo buvimą išgalvojau, kad tai tik mano fantazija, arba galėtumėte paklausti, kur aš mačiau tokią būtybę. Taip, niekas jo tokio nematė, bet mes jaučiame jo kvėpavimą, jaučiame krūtinę spaudžiančią jo didžiulę ranką, jaučiame savo nesugebėjimą verkti, vienu žodžiu, regime košmarą.“ Demono veide M. Antokolskis meistriškai išreiškė sudėtingą, paradoksalią prigimtį būtybės, kuri, pasak J. V. Gėtės, yra „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori bloga, o daro gera“.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė)

Mefistofelio – puolusio angelo ar demono – figūra į dailę atėjo iš vokiečių folkloro ir literatūros. Žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johano Volfgango Gėtės (1745–1832) tragedijoje „Faustas“, vėliau jį buvo galima aptikti ne vieno įvairių tautų romantizmo epochos rašytojo, taip pat ir mūsiškio Adomo Mickevičiaus kūryboje. Šis personažas pasižymi ne tik tam tikromis charakterio ypatybėmis, bet ir lengvai atpažįstamas išoriškai – jo veido bruožai kampuoti, nosis aštri, barzdelė smaili. Tokį nusistovėjusį kanoną atitinka ir talentingo žydų kilmės skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sukurtas Mefistofelio atvaizdas. Iš Vilniaus kilusio menininko kūryboje Mefistofelio tema pasirodė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, 1877 m. pradėjus kurti Kristaus figūrą (Mefistofelis turėjo įkūnyti jo antitezę). 1879 m. iš bronzos išlietas Mefistofelio biustas – būsimos visafigūrės skulptūros etiudas. Ši skulptūra tapo tokia populiari, kad buvo tiražuojama kaip savarankiškas kūrinys. 1880 m. skulptorius sukūrė Mefistofelio galvą iš balto marmuro, o 1883 m. pabaigė visafigūrį marmurinį demono atvaizdą. Viename laiške M. Antokolskis rašė: „Mefistofelis yra visų amžių produktas, o mūsų – ypač. Galėtumėte sakyti, kad aš jo buvimą išgalvojau, kad tai tik mano fantazija, arba galėtumėte paklausti, kur aš mačiau tokią būtybę. Taip, niekas jo tokio nematė, bet mes jaučiame jo kvėpavimą, jaučiame krūtinę spaudžiančią jo didžiulę ranką, jaučiame savo nesugebėjimą verkti, vienu žodžiu, regime košmarą.“ Demono veide M. Antokolskis meistriškai išreiškė sudėtingą, paradoksalią prigimtį būtybės, kuri, pasak J. V. Gėtės, yra „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori bloga, o daro gera“.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė)