Dantys 2

Dydis – vienas esminių Visatos sąrangos elementų, sakė Mindaugas Navakas (g. 1952) 1992 m. interviu Ramutei Rachlevičiūtei. „Navako skulptūros ne didelės, jos visuomet šiek tiek per didelės“, – po trejeto metų pasakys ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas. Išties dydis lemia tą monumentalumą ir kuria beveik gniuždančią jėgą, sklindančią iš granitinių Navako skulptūrų. Masyvūs trikampiai, susmigę į žemę ir ištįsę beveik 8 metrus, atrodo kaip slibino dantys, kuriuos, ieškodamas aukso vilnos, pasėjo Jasonas ir iš kurių išaugo šarvuoti kariai. Kultūrinė asociacija, kylanti nevalingai, greičiausiai autoriui visiškai nesvarbi. Navakui svarbi ne estetika, o galia. Galios jis visuomet turėjo pakankamai – tos vitališkos jėgos, gaivališkumo, verčiančio ieškoti iššūkių renkantis medžiagą (galynėjantis su granitu) ir sėkmingai griauti skulptūros dekoratyvumą, vyravusį XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Anot skulptoriaus, didelę įtaką jam padarė susidūrimas su medžiaga, t. y. su granitu: „Neįsivaizduoju, kodėl jis man patiko. Patiko, kad jis kietas. Patiko, kad jam suvaldyti reikia daug pastangų. Kažkaip patiko pastangos.“* Tą galią jis randa progų pademonstruoti nuolat, granitas neapleidžia skulptoriaus kaip amžinas varžovas. Skirtingų spalvų akmenys, atskelti, nelygiomis briaunomis, išlaikę kovos pėdsakus, lieka gamtoje kaip mūšio lauke.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Iš pokalbio su D. Narkevičiumi. Vilnius, CAC, 2001, p. 10–12.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Dydis – vienas esminių Visatos sąrangos elementų, sakė Mindaugas Navakas (g. 1952) 1992 m. interviu Ramutei Rachlevičiūtei. „Navako skulptūros ne didelės, jos visuomet šiek tiek per didelės“, – po trejeto metų pasakys ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas. Išties dydis lemia tą monumentalumą ir kuria beveik gniuždančią jėgą, sklindančią iš granitinių Navako skulptūrų. Masyvūs trikampiai, susmigę į žemę ir ištįsę beveik 8 metrus, atrodo kaip slibino dantys, kuriuos, ieškodamas aukso vilnos, pasėjo Jasonas ir iš kurių išaugo šarvuoti kariai. Kultūrinė asociacija, kylanti nevalingai, greičiausiai autoriui visiškai nesvarbi. Navakui svarbi ne estetika, o galia. Galios jis visuomet turėjo pakankamai – tos vitališkos jėgos, gaivališkumo, verčiančio ieškoti iššūkių renkantis medžiagą (galynėjantis su granitu) ir sėkmingai griauti skulptūros dekoratyvumą, vyravusį XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Anot skulptoriaus, didelę įtaką jam padarė susidūrimas su medžiaga, t. y. su granitu: „Neįsivaizduoju, kodėl jis man patiko. Patiko, kad jis kietas. Patiko, kad jam suvaldyti reikia daug pastangų. Kažkaip patiko pastangos.“* Tą galią jis randa progų pademonstruoti nuolat, granitas neapleidžia skulptoriaus kaip amžinas varžovas. Skirtingų spalvų akmenys, atskelti, nelygiomis briaunomis, išlaikę kovos pėdsakus, lieka gamtoje kaip mūšio lauke.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Iš pokalbio su D. Narkevičiumi. Vilnius, CAC, 2001, p. 10–12.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“