Romantizmo amžius
Antroji paroda lankytojus kviečia XIX a. pažinti per dailės istoriją. Šis laikotarpis visų pirma siejamas su romantizmu, pastangomis išsaugoti istorinę atmintį, tradicijų puoselėjimu, pasipriešinimo kovų aktualizavimu, tautos herojų ir dvasios lyderių kultu. Kita vertus, romantinis XIX a. požiūris į kultūrinį gyvenimą, kartu ir į meninę kalbą, perteikia ne tik istoriją, bet ir mitus. Derinant šiuos aspektus ekspozicijoje siekiama atskleisti laikotarpio dvasią ir į tai, kas atrodo jau puikiai pažįstama, pažvelgti kitaip. Parodoje pristatomi XIX a. Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių kūriniai, taip pat kai kurie lituanistinės temos užsienio dailininkų darbai. Šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tokių garsenybių, kaip Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Oleškevičius, Edvardas Matas Riomeris, Albertas Žametas, Mykolas Elvyras Andriolis, Kazimieras Alchimavičius, Vincentas Slendzinskis, Juozapas Balzukevičius, Markas Antokolskis, Ferdinandas Ruščicas, kūrinių.
Ekspozicijoje atspindėtos įvairios romantizmo amžiaus dailės sritys, bet ypač daug dėmesio skirta grafikai ir knygų iliustracijoms, nes būtent šiose srityse geriausiai atsiskleidė būdingi to šimtmečio bruožai – neatsiejamas dailės ir literatūros ryšys, glaudus tapytojų bendradarbiavimas su grafikais, meno kūrinių platinimas per spaudą ir prenumeratą, dėl ko dailė santykinai „atpigo“ ir paplito įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Romantizmo pasaulėjautos ypatumus padeda atskleisti tam tikros teminės gijos. Taigi pirmojo aukšto patalpose pristatomi skirtingi romantizmo pasireiškimo mene aspektai. XIX a. istorijos mokslas, grožinė literatūra ir dailė atsigręžė į Lietuvos praeitį. Susidomėjimas praeitimi pagimdė itin būdingą XIX a. Lietuvoje reiškinį – aistrą archeologijai ir senovės paminklų kaupimą. Ekspozicijos pradžioje pasakojama apie romantiškajai pasaulėjautai būdingą istorijos mitologizavimą, siekimą aktualizuoti pagoniškosios Lietuvos paveldą. Viena iš parodos erdvių skiriama tipiškam XIX a. vietinės kilmės dailininkui ir jo bajoriškai aplinkai apibūdinti. Atskiras dėmesys – vienai ryškiausių XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kultūros figūrų – Adomui Mickevičiui, kurio kūrinių siužetai tapo neišsenkamu šaltiniu romantizmo epochos dailei.
Romantizmo dailininkai ieškojo įkvepiančių pavyzdžių, herojiškų figūrų, kurios atitiktų romantizmo epochos didvyrio paveikslą. Apie tai pasakojama žemutinio aukšto salėse, skirtose pasipriešinimo kovų herojams – ir legenda tapusiam Tadui Kosciuškai ar Napoleono karų didvyriui kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, ir XIX a. pabaigoje Kražių bažnyčią gynusiems valstiečiams. Kitas svarbus romantizmo dailininkų įkvėpimo šaltinis – peizažas. Kraštovaizdis buvo suprantamas kaip svarbi tautinio tapatumo dalis, manyta, kad nuo jo priklauso ir krašte gyvenančių žmonių būdas, per kurį pasireiškia tautos dvasia. Šią temą reprezentuoja Lietuvos dailininkų tapybos darbai, daugiausia peizažai, sukurti užsienyje. Gretimoje salėje galima apžiūrėti paveikslus, kuriuose atsispindi tapytojų siekis įamžinti gimtojo krašto savitumą, perteikti jo charakterį, per religinius siužetus ir motyvus išreikšti katalikiškąją šalies tapatybę. Didžiojoje salėje eksponuojamos reikšmingiausios XIX a. iliustruotos knygos, literatūros kūrinių motyvais sukurti darbai, kūrėjų portretai, mokslo veikalų iliustracijos.
Rūta Janonienė
Dailės istorikė, parodos kuratorė
Nuotraukos: Džoja Barysaitė
Antroji paroda lankytojus kviečia XIX a. pažinti per dailės istoriją. Šis laikotarpis visų pirma siejamas su romantizmu, pastangomis išsaugoti istorinę atmintį, tradicijų puoselėjimu, pasipriešinimo kovų aktualizavimu, tautos herojų ir dvasios lyderių kultu. Kita vertus, romantinis XIX a. požiūris į kultūrinį gyvenimą, kartu ir į meninę kalbą, perteikia ne tik istoriją, bet ir mitus. Derinant šiuos aspektus ekspozicijoje siekiama atskleisti laikotarpio dvasią ir į tai, kas atrodo jau puikiai pažįstama, pažvelgti kitaip. Parodoje pristatomi XIX a. Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių kūriniai, taip pat kai kurie lituanistinės temos užsienio dailininkų darbai. Šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tokių garsenybių, kaip Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Oleškevičius, Edvardas Matas Riomeris, Albertas Žametas, Mykolas Elvyras Andriolis, Kazimieras Alchimavičius, Vincentas Slendzinskis, Juozapas Balzukevičius, Markas Antokolskis, Ferdinandas Ruščicas, kūrinių.
Ekspozicijoje atspindėtos įvairios romantizmo amžiaus dailės sritys, bet ypač daug dėmesio skirta grafikai ir knygų iliustracijoms, nes būtent šiose srityse geriausiai atsiskleidė būdingi to šimtmečio bruožai – neatsiejamas dailės ir literatūros ryšys, glaudus tapytojų bendradarbiavimas su grafikais, meno kūrinių platinimas per spaudą ir prenumeratą, dėl ko dailė santykinai „atpigo“ ir paplito įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Romantizmo pasaulėjautos ypatumus padeda atskleisti tam tikros teminės gijos. Taigi pirmojo aukšto patalpose pristatomi skirtingi romantizmo pasireiškimo mene aspektai. XIX a. istorijos mokslas, grožinė literatūra ir dailė atsigręžė į Lietuvos praeitį. Susidomėjimas praeitimi pagimdė itin būdingą XIX a. Lietuvoje reiškinį – aistrą archeologijai ir senovės paminklų kaupimą. Ekspozicijos pradžioje pasakojama apie romantiškajai pasaulėjautai būdingą istorijos mitologizavimą, siekimą aktualizuoti pagoniškosios Lietuvos paveldą. Viena iš parodos erdvių skiriama tipiškam XIX a. vietinės kilmės dailininkui ir jo bajoriškai aplinkai apibūdinti. Atskiras dėmesys – vienai ryškiausių XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kultūros figūrų – Adomui Mickevičiui, kurio kūrinių siužetai tapo neišsenkamu šaltiniu romantizmo epochos dailei.
Romantizmo dailininkai ieškojo įkvepiančių pavyzdžių, herojiškų figūrų, kurios atitiktų romantizmo epochos didvyrio paveikslą. Apie tai pasakojama žemutinio aukšto salėse, skirtose pasipriešinimo kovų herojams – ir legenda tapusiam Tadui Kosciuškai ar Napoleono karų didvyriui kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, ir XIX a. pabaigoje Kražių bažnyčią gynusiems valstiečiams. Kitas svarbus romantizmo dailininkų įkvėpimo šaltinis – peizažas. Kraštovaizdis buvo suprantamas kaip svarbi tautinio tapatumo dalis, manyta, kad nuo jo priklauso ir krašte gyvenančių žmonių būdas, per kurį pasireiškia tautos dvasia. Šią temą reprezentuoja Lietuvos dailininkų tapybos darbai, daugiausia peizažai, sukurti užsienyje. Gretimoje salėje galima apžiūrėti paveikslus, kuriuose atsispindi tapytojų siekis įamžinti gimtojo krašto savitumą, perteikti jo charakterį, per religinius siužetus ir motyvus išreikšti katalikiškąją šalies tapatybę. Didžiojoje salėje eksponuojamos reikšmingiausios XIX a. iliustruotos knygos, literatūros kūrinių motyvais sukurti darbai, kūrėjų portretai, mokslo veikalų iliustracijos.
Rūta Janonienė
Dailės istorikė, parodos kuratorė
Nuotraukos: Džoja Barysaitė
