Pirmoji TARTLE paroda – „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“

Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ galerija – naujas traukos centras Vilniaus kultūriniame peizaže. Galerija įsikūrusi aukščiausiame Užupio taške prie skvero, nuo kurio Užupio gatvė išsiskiria į Krivių ir Polocko gatves. Tad pirmoji „Tartle“ paroda ir siūlo nuo kalvos, nuo kurios atsiveria plačios panoramos pietų, vakarų ir šiaurės kryptimis, pasižvalgyti po Lietuvos dailės istorijos viršūnes.

Trijose pirmojo aukšto ir penkiose žemutinio aukšto salėse eksponuojami nacionalinės dailės aukso fondui specialistų priskirti XVIII a. pab.–XXI a. pr. dailės kūriniai: 47 paveikslai, 12 skulptūrų ir 2 raižiniai. Šis nedidelis rinkinys įvesdina į milžinišką per 7 000 eksponatų turinčią „Tartle“ kolekciją. Paroda atskleidžia tris dalykus: 1) kolekcijos specifiką, t. y. jos lituanistinį pobūdį ir orientaciją į klasiką bei modernizmą; 2) kolekcijos teikiamas edukacines galimybes, kurias praplečia ir galerijos vieta istoriniame Vilniaus kvartale; 3) privataus kolekcionavimo įtaką didinant nacionalinio kultūros paveldo simbolinę vertę, gerinant jo pažinimą bei ugdant žmonių gebėjimą suvokti paveldo vertinimo kriterijus.

Galerijos pirmasis aukštas – jungtis tarp realios tikrovės ir meniškai perkurto jos atvaizdo. Kitaip sakant, trijose pirmojo aukšto salėse žiūrovams siūloma pasižvalgyti po apylinkes įvairių XX a. dailininkų akimis, pamatyti, kas Vilniuje pasikeitė, ko nebėra, o kas išliko beveik taip, kaip buvo prieš penkiasdešimt ar šimtą metų.

Žemutinio aukšto patalpose esančioje ekspozicijoje akcentuoti svarbiausi Lietuvos dailės raidos etapai, idėjos, jų meniniai įkūnijimai. Čia kalbama apie tendencijas, mokyklas, pristatomi garsūs vardai ir nacionalinio kultūros kanono savastimi tapę kūriniai. Šioje parodos dalyje derinami skirtingas kūrybos strategijas – kolorito raiškos ir gesto tapybos, meditatyvinio meno ir racionalios formos analizės – iliustruojantys segmentai.

Sekti parodos naratyvą žiūrovui padeda teminis suskirstymas. Į lituanistinės dailės istorijos paveldo sferą įvesdina Pranciškaus Smuglevičiaus šedevras Estera prieš Ahasuerą, matomas pro saugyklos durų stiklą. Taip siekta pabrėžti, kad šis paveikslas, jau pats savaime išskirtinė vertybė, reprezentuoja ir didesnę visumą: ir konkrečioje saugykloje sukauptus meno turtus, ir tai, ką esame išsaugoję ar sugrąžinę į Lietuvą. Nacionalinės dailės istorijos pradžią ženklina jos klasikais pripažintų Petro Kalpoko, Kazimiero Stabrausko, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, eksponuoti dviejose mažiausiose salėse. Per XX a. išaugusio meno lauko įvairovę ir dinamiką atskleidžia Lietuvoje ir už jos ribų dirbusių menininkų kūriniai, iliustruojantys skirtingą santykį su kūrybos procesu bei jo rezultatais. Ši įvairovė apibendrinta pasitelkus tris kategorijas ar sąvokas: kontempliaciją, aistrą ir sintezę. Pastarajai atskleisti skirta didžioji salė – čia pateiktas koncentruotas pasakojimas, leidžiantis pamatyti ir suprasti, kokia įvairi XX a. Lietuvos dailė, kokiais skirtingais pavidalais ji plėtojosi, kokios buvo vyraujančios lokalinės tendencijos, kiek ir kaip jas veikė sąlytis su didžiosiomis Vakarų kultūromis.

 

Giedrė Jankevičiūtė,
dailės istorikė, inauguracinės parodos kuratorė

Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ galerija – naujas traukos centras Vilniaus kultūriniame peizaže. Galerija įsikūrusi aukščiausiame Užupio taške prie skvero, nuo kurio Užupio gatvė išsiskiria į Krivių ir Polocko gatves. Tad pirmoji „Tartle“ paroda ir siūlo nuo kalvos, nuo kurios atsiveria plačios panoramos pietų, vakarų ir šiaurės kryptimis, pasižvalgyti po Lietuvos dailės istorijos viršūnes.

Trijose pirmojo aukšto ir penkiose žemutinio aukšto salėse eksponuojami nacionalinės dailės aukso fondui specialistų priskirti XVIII a. pab.–XXI a. pr. dailės kūriniai: 47 paveikslai, 12 skulptūrų ir 2 raižiniai. Šis nedidelis rinkinys įvesdina į milžinišką per 7 000 eksponatų turinčią „Tartle“ kolekciją. Paroda atskleidžia tris dalykus: 1) kolekcijos specifiką, t. y. jos lituanistinį pobūdį ir orientaciją į klasiką bei modernizmą; 2) kolekcijos teikiamas edukacines galimybes, kurias praplečia ir galerijos vieta istoriniame Vilniaus kvartale; 3) privataus kolekcionavimo įtaką didinant nacionalinio kultūros paveldo simbolinę vertę, gerinant jo pažinimą bei ugdant žmonių gebėjimą suvokti paveldo vertinimo kriterijus.

Galerijos pirmasis aukštas – jungtis tarp realios tikrovės ir meniškai perkurto jos atvaizdo. Kitaip sakant, trijose pirmojo aukšto salėse žiūrovams siūloma pasižvalgyti po apylinkes įvairių XX a. dailininkų akimis, pamatyti, kas Vilniuje pasikeitė, ko nebėra, o kas išliko beveik taip, kaip buvo prieš penkiasdešimt ar šimtą metų.

Žemutinio aukšto patalpose esančioje ekspozicijoje akcentuoti svarbiausi Lietuvos dailės raidos etapai, idėjos, jų meniniai įkūnijimai. Čia kalbama apie tendencijas, mokyklas, pristatomi garsūs vardai ir nacionalinio kultūros kanono savastimi tapę kūriniai. Šioje parodos dalyje derinami skirtingas kūrybos strategijas – kolorito raiškos ir gesto tapybos, meditatyvinio meno ir racionalios formos analizės – iliustruojantys segmentai.

Sekti parodos naratyvą žiūrovui padeda teminis suskirstymas. Į lituanistinės dailės istorijos paveldo sferą įvesdina Pranciškaus Smuglevičiaus šedevras Estera prieš Ahasuerą, matomas pro saugyklos durų stiklą. Taip siekta pabrėžti, kad šis paveikslas, jau pats savaime išskirtinė vertybė, reprezentuoja ir didesnę visumą: ir konkrečioje saugykloje sukauptus meno turtus, ir tai, ką esame išsaugoję ar sugrąžinę į Lietuvą. Nacionalinės dailės istorijos pradžią ženklina jos klasikais pripažintų Petro Kalpoko, Kazimiero Stabrausko, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, eksponuoti dviejose mažiausiose salėse. Per XX a. išaugusio meno lauko įvairovę ir dinamiką atskleidžia Lietuvoje ir už jos ribų dirbusių menininkų kūriniai, iliustruojantys skirtingą santykį su kūrybos procesu bei jo rezultatais. Ši įvairovė apibendrinta pasitelkus tris kategorijas ar sąvokas: kontempliaciją, aistrą ir sintezę. Pastarajai atskleisti skirta didžioji salė – čia pateiktas koncentruotas pasakojimas, leidžiantis pamatyti ir suprasti, kokia įvairi XX a. Lietuvos dailė, kokiais skirtingais pavidalais ji plėtojosi, kokios buvo vyraujančios lokalinės tendencijos, kiek ir kaip jas veikė sąlytis su didžiosiomis Vakarų kultūromis.

 

Giedrė Jankevičiūtė,
dailės istorikė, inauguracinės parodos kuratorė