Paroda „Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Kovo 3 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“. Tai pirmoji Lietuvoje asmeninė kasdienybės dainiumi vadinto menininko ekspozicija, atskleidžianti ne tik kūrybos įvairovę, bet ir jo asmenybę. Šią parodą papildo ir 4 eksponatai iš TARTLE kolekcijos.
„Parodos ašis – kūrėjas, kuriam buvo lemta patirti bene visus įmanomus savojo laiko iššūkius. Pačioje jaunystėje įsižiebęs talentas, padovanojęs mums nepamirštamą kompoziciją „Senutė, verianti adatą“, dėl politinių aplinkybių ilgus metus buvo priverstas rusenti tremtyje. Tačiau vos įkvėpus kad ir vieną, trumpai tetrukusios laisvės gurkšnį, kūrybinė ugnis švystelėdavo ryškiau nei kada nors. Paradoksalu, kad galiausiai, sulaukus išsvajotos asmeninės laisvės, dailininko gyvenimo siūlą verpusios moiros užrišo kitą „mazgą“ – sunkią kasdieną, kurioje kūrybinį polėkį nuolat varžė būtinybė išmaitinti gausią šeimą. Tad piešiniais, drobėmis, užrašytu žodžiu ir smuiko stygomis mezgamas pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tradicinis – keliaudamas iš salės į salę žiūrovas nejučia pradeda jausti įtampą, kylančią iš neišvengiamų kuriančio žmogaus pasirinkimų. Ši paroda – dar viena proga pamatyti už Lietuvos dailės Aukso fondo slypinčius gyvenimus“, – į parodą kviečia LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė pažymi: „Vincentas Slendzinskis – sudėtingo likimo dailininkas, savo gyvenimą pašventęs įvairiapusiškai kūrybai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje buvo pastebėta, kad tapytojas priklauso dailės idealistams – visad gebėjo ją valdyti subtiliai, nors naujovių nesivaikė – liko ištikimas realistiniam vaizdavimo būdui. Virtuoziškai įvaldęs teptuką, Slendzinskis ėmėsi įvairiausių tapybos žanrų, bet įspūdingiausi jo paveikslų siužetai atspindi tylų kasdienį grožį. Vien jo tapytų varguolių akys išduoda, kaip dailininkas mokėjo įsijausti į žmogaus vidų, žvelgti į gyvenimą sielos akimis. Ne veltui jis vadintas kasdienybės dainiumi.“
Kovo 3 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“. Tai pirmoji Lietuvoje asmeninė kasdienybės dainiumi vadinto menininko ekspozicija, atskleidžianti ne tik kūrybos įvairovę, bet ir jo asmenybę. Šią parodą papildo ir 4 eksponatai iš TARTLE kolekcijos.
„Parodos ašis – kūrėjas, kuriam buvo lemta patirti bene visus įmanomus savojo laiko iššūkius. Pačioje jaunystėje įsižiebęs talentas, padovanojęs mums nepamirštamą kompoziciją „Senutė, verianti adatą“, dėl politinių aplinkybių ilgus metus buvo priverstas rusenti tremtyje. Tačiau vos įkvėpus kad ir vieną, trumpai tetrukusios laisvės gurkšnį, kūrybinė ugnis švystelėdavo ryškiau nei kada nors. Paradoksalu, kad galiausiai, sulaukus išsvajotos asmeninės laisvės, dailininko gyvenimo siūlą verpusios moiros užrišo kitą „mazgą“ – sunkią kasdieną, kurioje kūrybinį polėkį nuolat varžė būtinybė išmaitinti gausią šeimą. Tad piešiniais, drobėmis, užrašytu žodžiu ir smuiko stygomis mezgamas pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tradicinis – keliaudamas iš salės į salę žiūrovas nejučia pradeda jausti įtampą, kylančią iš neišvengiamų kuriančio žmogaus pasirinkimų. Ši paroda – dar viena proga pamatyti už Lietuvos dailės Aukso fondo slypinčius gyvenimus“, – į parodą kviečia LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė pažymi: „Vincentas Slendzinskis – sudėtingo likimo dailininkas, savo gyvenimą pašventęs įvairiapusiškai kūrybai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje buvo pastebėta, kad tapytojas priklauso dailės idealistams – visad gebėjo ją valdyti subtiliai, nors naujovių nesivaikė – liko ištikimas realistiniam vaizdavimo būdui. Virtuoziškai įvaldęs teptuką, Slendzinskis ėmėsi įvairiausių tapybos žanrų, bet įspūdingiausi jo paveikslų siužetai atspindi tylų kasdienį grožį. Vien jo tapytų varguolių akys išduoda, kaip dailininkas mokėjo įsijausti į žmogaus vidų, žvelgti į gyvenimą sielos akimis. Ne veltui jis vadintas kasdienybės dainiumi.“