Paroda „Romantizmai“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Atsiradusi kaip priešprieša klasicizmo racionalumui ir per visą Europą nuvilnijusi naujoji meno ir literatūros kryptis – romantizmas – atvėrė erdvę jausmams, svajoms ir individualumui. Imta drąsiai aukštinti kūrėjo genialumą, dvasinės vertybės iškeltos aukščiau materialinių, o ieškantieji moralinės atramos ar įkvėpimo raginti drąsiai gręžtis atgalios – į šimtmečius skaičiuojančią praeitį. Lietuvoje romantizmas „užtruko“ – užuot užleidęs pozicijas XIX a. II p. Vakaruose ryškėjusiam realizmui, virto neoromantizmu, arba nacionaliniu romantizmu, išradingai pasitelkusiu simbolizmo, art nouveau ir kitų stilių išraiškos priemones. Šioje parodoje galite atrasti ir keletą kūrinių iš TARTLE kolekcijos.
Šio savito virsmo priežastis yra specifinė Lietuvos politinė ir kultūrinė situacija – prievarta tapęs carinės Rusijos dalimi kaip tik tuo metu, kai iš Vakarų ėmė sklisti asmens ir tautos laisvę aukštinantys balsai, atlaikęs nepavykusius 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus, išgyvenęs narsiausiųjų mirtis ir tremtį, šis kraštas dar tvirčiau nei bet kada įsitvėrė savo tradicijų. Romantizmo dainiai plunksna, teptuku ir fortepijono klavišais nepailsdami ištisą amžių kūrė didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – nostalgijos rūke skendinčios svajonių šalies ir laiko – paveikslą, erdvę, kurioje tauta galėjo išlikti.
Kaip parodos pradžios taškas pasirinktas 1822 m. Vilniuje pasirodęs Adomo Mickevičiaus „Poezijos“ pirmasis tomas – juk būtent Vilniaus universitete iškilo ir suklestėjo lietuvių ir lenkų kultūrai bendra Vilniaus romantizmo mokykla. Pabaigą žymi didelius istorinius, politinius, socialinius regiono pokyčius lėmusi, o drauge ir Vilniaus paveikslų galerijos temines ir chronologines ribas brėžianti Pirmojo pasaulinio karo pradžia (1914 m.).
Ekspozicijos pasakojimas kurtas kontekstualiai, t. y. taip, kad nušviestų čionykščių procesų sąsajas ir skirtis su tarptautinėmis estetinėmis ir socialinėmis aktualijomis. Tad į romantizmą parodoje kviečiama pažvelgti kaip į kultūrinį darinį, kuriame glaudžiai susipina įvairios meno rūšys, politika ir visuomeniniai pokyčiai, visi drauge kurdami sudėtingą, daugiabriaunį, o Lietuvos atveju ir anaiptol ne visada „romantišką“ pasakojimą.
Atsiradusi kaip priešprieša klasicizmo racionalumui ir per visą Europą nuvilnijusi naujoji meno ir literatūros kryptis – romantizmas – atvėrė erdvę jausmams, svajoms ir individualumui. Imta drąsiai aukštinti kūrėjo genialumą, dvasinės vertybės iškeltos aukščiau materialinių, o ieškantieji moralinės atramos ar įkvėpimo raginti drąsiai gręžtis atgalios – į šimtmečius skaičiuojančią praeitį. Lietuvoje romantizmas „užtruko“ – užuot užleidęs pozicijas XIX a. II p. Vakaruose ryškėjusiam realizmui, virto neoromantizmu, arba nacionaliniu romantizmu, išradingai pasitelkusiu simbolizmo, art nouveau ir kitų stilių išraiškos priemones. Šioje parodoje galite atrasti ir keletą kūrinių iš TARTLE kolekcijos.
Šio savito virsmo priežastis yra specifinė Lietuvos politinė ir kultūrinė situacija – prievarta tapęs carinės Rusijos dalimi kaip tik tuo metu, kai iš Vakarų ėmė sklisti asmens ir tautos laisvę aukštinantys balsai, atlaikęs nepavykusius 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimus, išgyvenęs narsiausiųjų mirtis ir tremtį, šis kraštas dar tvirčiau nei bet kada įsitvėrė savo tradicijų. Romantizmo dainiai plunksna, teptuku ir fortepijono klavišais nepailsdami ištisą amžių kūrė didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – nostalgijos rūke skendinčios svajonių šalies ir laiko – paveikslą, erdvę, kurioje tauta galėjo išlikti.
Kaip parodos pradžios taškas pasirinktas 1822 m. Vilniuje pasirodęs Adomo Mickevičiaus „Poezijos“ pirmasis tomas – juk būtent Vilniaus universitete iškilo ir suklestėjo lietuvių ir lenkų kultūrai bendra Vilniaus romantizmo mokykla. Pabaigą žymi didelius istorinius, politinius, socialinius regiono pokyčius lėmusi, o drauge ir Vilniaus paveikslų galerijos temines ir chronologines ribas brėžianti Pirmojo pasaulinio karo pradžia (1914 m.).
Ekspozicijos pasakojimas kurtas kontekstualiai, t. y. taip, kad nušviestų čionykščių procesų sąsajas ir skirtis su tarptautinėmis estetinėmis ir socialinėmis aktualijomis. Tad į romantizmą parodoje kviečiama pažvelgti kaip į kultūrinį darinį, kuriame glaudžiai susipina įvairios meno rūšys, politika ir visuomeniniai pokyčiai, visi drauge kurdami sudėtingą, daugiabriaunį, o Lietuvos atveju ir anaiptol ne visada „romantišką“ pasakojimą.