Paroda „Amžinai laikina“ MO muziejuje
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas. Parodai tris kūrinius paskolino ir TARTLE.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai. Kartais tai – kultūrinės patirties padiktuoti atsakymai, kiekvienu laikotarpiu skirtingi ir šiandien ne visada lengvai atpažįstami. O kartais – visais laikais būdingos instinktyvios reakcijos.
Paroda ieško bendrumo per skirtumus tarp laikmečių, patirčių ir žvilgsnių. Laikas skiria, bet amžini klausimai jungia.
Paroda „Amžinai laikina“ – tai dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos, tarp „tada“ ir „dabar“, tarp „taip“ ir „kitaip“. Ką apie meno kūrinius ir jų žiūrovus pasakoja dailės istorija, kai ją suvokiame ne vien kaip stilių ar epochų kaitą, o kaip žmonių pastangas suprasti save pasaulyje? Kiekvienas laikotarpis atsineša savo kontekstus ir savitą vizualinę kalbą, tačiau esama ir visiems laikams bendro vardiklio – tai amžinai aktualūs egzistenciniai klausimai, apie kuriuos sukasi kūrybos procesas. Parodai tris kūrinius paskolino ir TARTLE.
Pristatomi kūriniai apima laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, tačiau parodoje nesiekiama sekti dailės istorijos raidos: naratyvas plėtojamas teminiuose skyriuose, skirtuose amžinai svarbiems klausimams, o visą kompoziciją jungia laiko tema.
Praeities, dabarties ir ateities pojūtis – parodos stuburas, aplink kurį dėliojamas pasakojimas apie tai, kaip suvokiame savo vietą ir veikimą pasaulyje. Kaip apibrėžiame savo tapatybę. Kaip bandome suprasti tai, kas nepaaiškinama. Kaip mylime, ko bijome, kodėl dirbame, kokie mūsų lūkesčiai. Kartais tai – kultūrinės patirties padiktuoti atsakymai, kiekvienu laikotarpiu skirtingi ir šiandien ne visada lengvai atpažįstami. O kartais – visais laikais būdingos instinktyvios reakcijos.
Paroda ieško bendrumo per skirtumus tarp laikmečių, patirčių ir žvilgsnių. Laikas skiria, bet amžini klausimai jungia.
