1918–1945 Kaunas–Vilnius I 2021
Meno albumas „1918–1945 Kaunas–Vilnius “.
Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir dr. Ieva Burbaitė. Vilnius, Ellex Valiunas, 2021.
Tarpukario dailė – stiprioji „Ellex Valiunas“ kolekcijos pusė. Joje – ne tik žymūs Lietuvos, bet ir Vilniuje kūrę dailės klasikai, kurių kūrybos palikimas negausus mūsų nacionalinių muziejų rinkiniuose. Atida vilnietiškajam dailės paveldui leido suformuoti ir solidų vilnistikos rinkinį, kurio keletas eksponatų iki šiol nebuvo plačiau paviešinti ir šiame albume publikuojami pirmą kartą.
Pirmos trys albumo dalys skirtos miestų įvaizdžiams, čia parodomas sostinės ir buvusios sostinės fenomenas, įamžintas dailininkų ir fotografų kūriniuose: tautiškumu ir modernumu besiremiančių Lietuvos autorių formuotas Kauno paveikslas ir tradiciją pabrėžianti bei romantiškai į praeitį besigręžianti Vilniaus ikonografija, plėtota vietinių menininkų. Kartu atkreipiamas dėmesys į bendrą istorinį naratyvą ir jo interpretacijas tarpukario Lietuvos ir Lenkijos visuomeniniame bei dailės gyvenime, nevengiama ir kartais vis dar kontroversiškai vertinamo Vilniaus klausimo.
Kituose albumo skyriuose supažindinama su 1918–1945 m. Kauno ir Vilniaus meniniu gyvenimu, ypač daug dėmesio skiriant Kauno meno mokyklai ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetui – dviem institucijoms, formavusioms pagrindines tendencijas to meto dailės lauke. Publikuojami kūriniai leidžia pamatyti skirtį tarp dviejų dailės tradicijų – meniniams ieškojimams atviresnės Kauno ir nuosaikesnės, į neoklasiką linkusios Vilniaus. Pristatomi tiek charakteringiausi tarpukario bei karo metų dailės klasikai priskiriami darbai, tiek netipiški pavyzdžiai, leidžiantys plačiau diskutuoti apie šio laikotarpio dailės įvairovę.
Meno albumas „1918–1945 Kaunas–Vilnius “.
Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir dr. Ieva Burbaitė. Vilnius, Ellex Valiunas, 2021.
Tarpukario dailė – stiprioji „Ellex Valiunas“ kolekcijos pusė. Joje – ne tik žymūs Lietuvos, bet ir Vilniuje kūrę dailės klasikai, kurių kūrybos palikimas negausus mūsų nacionalinių muziejų rinkiniuose. Atida vilnietiškajam dailės paveldui leido suformuoti ir solidų vilnistikos rinkinį, kurio keletas eksponatų iki šiol nebuvo plačiau paviešinti ir šiame albume publikuojami pirmą kartą.
Pirmos trys albumo dalys skirtos miestų įvaizdžiams, čia parodomas sostinės ir buvusios sostinės fenomenas, įamžintas dailininkų ir fotografų kūriniuose: tautiškumu ir modernumu besiremiančių Lietuvos autorių formuotas Kauno paveikslas ir tradiciją pabrėžianti bei romantiškai į praeitį besigręžianti Vilniaus ikonografija, plėtota vietinių menininkų. Kartu atkreipiamas dėmesys į bendrą istorinį naratyvą ir jo interpretacijas tarpukario Lietuvos ir Lenkijos visuomeniniame bei dailės gyvenime, nevengiama ir kartais vis dar kontroversiškai vertinamo Vilniaus klausimo.
Kituose albumo skyriuose supažindinama su 1918–1945 m. Kauno ir Vilniaus meniniu gyvenimu, ypač daug dėmesio skiriant Kauno meno mokyklai ir Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetui – dviem institucijoms, formavusioms pagrindines tendencijas to meto dailės lauke. Publikuojami kūriniai leidžia pamatyti skirtį tarp dviejų dailės tradicijų – meniniams ieškojimams atviresnės Kauno ir nuosaikesnės, į neoklasiką linkusios Vilniaus. Pristatomi tiek charakteringiausi tarpukario bei karo metų dailės klasikai priskiriami darbai, tiek netipiški pavyzdžiai, leidžiantys plačiau diskutuoti apie šio laikotarpio dailės įvairovę.