Elgeta prie koplytstulpio

Baigęs dailės studijas Miuncheno dailės akademijoje, 1875 m. Tadas Daugirdas (1852–1919) trumpam grįžo pas tėvus į Plembergo dvarą Žemaitijoje, kuriame visam laikui apsigyveno po 1891 m. 1877–1891 m. jis gyveno Varšuvoje, bet Žemaitijoje lankėsi dažnai, ypač vasaromis. Tai matyti iš jo kūrinių. Drobė Elgeta prie koplytstulpio taip pat sukurta viešint tėviškėje, joje įamžintas netoli Plembergo esančios Veliuonos peizažas. T. Daugirdui artimiausia buvo peizažinė tapyba, kurią jis kartais papildydavo stafažinėmis žmonių figūrėlėmis. Šiame paveiksle peizažui taip pat teikiama daug reikšmės, bet pagrindinis dėmesys sutelkiamas į prie koplytstulpio sėdinčio senyvo vyro figūrą. Tik antrame plane matyti ant aukšto upės kranto, medžių guote, skendinti sena bažnyčia, į kurią pro koplytstulpį veda smėlėtas kelias. Prie koplytstulpio ant suolelio prisėdęs ir išmaldos laukiantis vargeta atrodo keistokai – aplinkui nematyti jam galinčių padėti žmonių, tik tolumoje galima įžvelgti palinkusią nueinančios moters figūrėlę. Vis dėlto paveikslas nėra niūrus ar tragiškas. Galbūt ramią nuotaiką kuria dailininko perteikta šiltos, giedros vasaros dienos atmosfera ir į šviesias tolumas virš upės vingio nubėganti erdvės perspektyva. Kaip atrama senoliui iškyla kresnokas žemaitiškas koplytstulpis su jame įkeltu Marijos paveikslėliu ir tolėliau kyšantis bažnyčios bokštas – dieviškoji globa, atrodo, tvyro ore.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė

Baigęs dailės studijas Miuncheno dailės akademijoje, 1875 m. Tadas Daugirdas (1852–1919) trumpam grįžo pas tėvus į Plembergo dvarą Žemaitijoje, kuriame visam laikui apsigyveno po 1891 m. 1877–1891 m. jis gyveno Varšuvoje, bet Žemaitijoje lankėsi dažnai, ypač vasaromis. Tai matyti iš jo kūrinių. Drobė Elgeta prie koplytstulpio taip pat sukurta viešint tėviškėje, joje įamžintas netoli Plembergo esančios Veliuonos peizažas. T. Daugirdui artimiausia buvo peizažinė tapyba, kurią jis kartais papildydavo stafažinėmis žmonių figūrėlėmis. Šiame paveiksle peizažui taip pat teikiama daug reikšmės, bet pagrindinis dėmesys sutelkiamas į prie koplytstulpio sėdinčio senyvo vyro figūrą. Tik antrame plane matyti ant aukšto upės kranto, medžių guote, skendinti sena bažnyčia, į kurią pro koplytstulpį veda smėlėtas kelias. Prie koplytstulpio ant suolelio prisėdęs ir išmaldos laukiantis vargeta atrodo keistokai – aplinkui nematyti jam galinčių padėti žmonių, tik tolumoje galima įžvelgti palinkusią nueinančios moters figūrėlę. Vis dėlto paveikslas nėra niūrus ar tragiškas. Galbūt ramią nuotaiką kuria dailininko perteikta šiltos, giedros vasaros dienos atmosfera ir į šviesias tolumas virš upės vingio nubėganti erdvės perspektyva. Kaip atrama senoliui iškyla kresnokas žemaitiškas koplytstulpis su jame įkeltu Marijos paveikslėliu ir tolėliau kyšantis bažnyčios bokštas – dieviškoji globa, atrodo, tvyro ore.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė