Rytietiškas natiurmortas su Satsumos vaza ir gintariniais karoliais

Egzotiškus ir retus dalykus – Rytų taikomojo meno dirbinius, brangaus stiklo taures, gintaro karolius ir gražią šiltųjų jūrų kriauklę – vaizduojantis natiurmortas, atsidūręs bet kuriuose namuose, tampa šeimininko išskirtinių interesų ženklu. Nebereikia, kad toje pačioje patalpoje, kurioje kabo paveikslas, būtų ir kuris nors iš pavaizduotų daiktų, nes atvaizdas pakankamai aiškiai patvirtina, kad paveikslo savininko netenkina kasdienybės rutina ir jis linkęs nuo jos pabėgti, nuklysdamas į pačias įvairiausias kultūrines erdves. Iš Kauno kilęs Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis Lozorius Krestinas (1868–1939), pagarsėjęs religingų Rytų Europos žydų portretais, šį paveikslą nutapė jau gyvenimo pabaigoje, sugrįžęs iš Jeruzalės į Vieną, kurioje netrūko Rytų meno mėgėjų ir kolekcininkų.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Orientalizmas. Nuo XIX a. vidurio fotografija tenkino žmonių, neturinčių galimybės keliauti, bet trokštančių egzotikos, poreikius, ir Vakarų kultūroje suklestėjo orientalistiniai vaizdai. Prancūzų menotyrininkas Eženas Fromantenas rašė: „Fotografija įsivaizduojamus Rytus pavertė realiais Rytais“ (B. Wright, Correspondance d’Eugène Fromentin, 1995, p. 16). 1862 m., atidarius Sueco kanalą, pradėtos organizuoti turistinės kelionės į Rytus, iš kurių buvo parsivežamos krūvos suvenyrų, daugėjo ir kolekcininkų, renkančių Rytų meno antikvariatą. XIX a. pabaigoje orientalistinis stilius ėmė daryti įtaką madai ir namų interjerui. Turtingi miestiečiai namų grindis nuklojo persiškais kilimais, sienas nukabinėjo rytietiškomis miniatiūromis, muzikos instrumentais ir arabiškais ginklais – peiliais, kardais ir pistoletais, ant stalų ėmė puikuotis rytietiškos vazos ir rankraščiai, moterys ėmė vilkėti chalatus, siuvinėtus auksu ir monetomis. Populiarūs tapo orientalistiniai natiurmortai ir rytietiškos buities scenos.

Lazario Krestino 1932 m. Vienoje tapytame natiurmorte sudėlioti Tolimųjų Rytų taikomojo meno dirbiniai: Satsumos porceliano vaza (1867 m. Japonijos regiono Satsumos porcelianas buvo pristatytas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir sulaukė didžiulio susidomėjimo), japoniška įsimylėjėlių skulptūrėlė ir Kudžio gintaro karoliai ( Japonijos Kudžio apylinkėse randamas gintaras yra seniausias iš visų kitų randamų pasaulyje), stiklo taurės, perlamutru inkrustuota dėžutė ir jūros kriauklė. Iki 4-ojo deš. pab. panašūs orientalistiniai natiurmortai buvo gerai perkami ir puošė ne vieno miestiečio namus.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Académie de Vilna. Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Jolanta Širkaitė). Publikuota: Académie de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915 / Vilnius drawing school: parodos katalogas, Nacionalinė dailės galerija 2017 m. 4 d. - lapkričio 26 d., sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, p. 239.

Egzotiškus ir retus dalykus – Rytų taikomojo meno dirbinius, brangaus stiklo taures, gintaro karolius ir gražią šiltųjų jūrų kriauklę – vaizduojantis natiurmortas, atsidūręs bet kuriuose namuose, tampa šeimininko išskirtinių interesų ženklu. Nebereikia, kad toje pačioje patalpoje, kurioje kabo paveikslas, būtų ir kuris nors iš pavaizduotų daiktų, nes atvaizdas pakankamai aiškiai patvirtina, kad paveikslo savininko netenkina kasdienybės rutina ir jis linkęs nuo jos pabėgti, nuklysdamas į pačias įvairiausias kultūrines erdves. Iš Kauno kilęs Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis Lozorius Krestinas (1868–1939), pagarsėjęs religingų Rytų Europos žydų portretais, šį paveikslą nutapė jau gyvenimo pabaigoje, sugrįžęs iš Jeruzalės į Vieną, kurioje netrūko Rytų meno mėgėjų ir kolekcininkų.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Orientalizmas. Nuo XIX a. vidurio fotografija tenkino žmonių, neturinčių galimybės keliauti, bet trokštančių egzotikos, poreikius, ir Vakarų kultūroje suklestėjo orientalistiniai vaizdai. Prancūzų menotyrininkas Eženas Fromantenas rašė: „Fotografija įsivaizduojamus Rytus pavertė realiais Rytais“ (B. Wright, Correspondance d’Eugène Fromentin, 1995, p. 16). 1862 m., atidarius Sueco kanalą, pradėtos organizuoti turistinės kelionės į Rytus, iš kurių buvo parsivežamos krūvos suvenyrų, daugėjo ir kolekcininkų, renkančių Rytų meno antikvariatą. XIX a. pabaigoje orientalistinis stilius ėmė daryti įtaką madai ir namų interjerui. Turtingi miestiečiai namų grindis nuklojo persiškais kilimais, sienas nukabinėjo rytietiškomis miniatiūromis, muzikos instrumentais ir arabiškais ginklais – peiliais, kardais ir pistoletais, ant stalų ėmė puikuotis rytietiškos vazos ir rankraščiai, moterys ėmė vilkėti chalatus, siuvinėtus auksu ir monetomis. Populiarūs tapo orientalistiniai natiurmortai ir rytietiškos buities scenos.

Lazario Krestino 1932 m. Vienoje tapytame natiurmorte sudėlioti Tolimųjų Rytų taikomojo meno dirbiniai: Satsumos porceliano vaza (1867 m. Japonijos regiono Satsumos porcelianas buvo pristatytas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir sulaukė didžiulio susidomėjimo), japoniška įsimylėjėlių skulptūrėlė ir Kudžio gintaro karoliai ( Japonijos Kudžio apylinkėse randamas gintaras yra seniausias iš visų kitų randamų pasaulyje), stiklo taurės, perlamutru inkrustuota dėžutė ir jūros kriauklė. Iki 4-ojo deš. pab. panašūs orientalistiniai natiurmortai buvo gerai perkami ir puošė ne vieno miestiečio namus.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Académie de Vilna. Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Jolanta Širkaitė). Publikuota: Académie de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915 / Vilnius drawing school: parodos katalogas, Nacionalinė dailės galerija 2017 m. 4 d. - lapkričio 26 d., sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, p. 239.