Šv. Onos bažnyčia Vilniuje

Ofortas pagal Pranciškų Smuglevičių.

XVIII a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vilniaus miesto garbės burmistras Joachimas Chreptavičius užsakė iš Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) Vilniaus piešinių seriją, kuri, deja, neišliko. Išliko pagal vieną P. Smuglevičiaus piešinį sukurtas raižinys, vaizduojantis Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Jį 1807 m. išraižė Varšuvos dailininkas Zygmuntas Vogelis (1764–1826). XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, klasicizmo laikotarpiu, gotika dėl formų vertikalumo, pabrėžto kilimo aukštyn nebuvo mėgstamas stilius. Tad, sekant klasicizmo idealais, gotikinės bažnyčios proporcijos pataisytos, „pagražintos“ pagal klasicizmo skonį. Šv. Onos bažnyčios formos pažemintos, išplatintos, grakšti gotikos šventovė paversta kresnu, masyviu statiniu. Išskirtinė bažnyčios svarba pabrėžta „išėmus“ ją iš aplinkinio ansamblio, Bernardinų bažnyčios kaimynystės, ir įkomponavus gamtoje, tyrlaukiuose.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

XVIII a. pab.–XIX a. pr. Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) nupiešti Vilniaus peizažai ir žymiausių jo architektūros paminklų vaizdai turėjo didelę reikšmę tolesnei peizažo žanro raidai Lietuvoje. Ne visi P. Smuglevičiaus originalai išliko iki mūsų dienų. Šv. Onos bažnyčią ir Bernardinų vienuolyno ansamblį dailininkas buvo piešęs ne kartą. Varšuvos grafiko Zygmunto Vogelio (1764–1826) graviūroje perteiktas Šv. Onos bažnyčios vaizdas tarsi išimtas iš jos architektūrinės aplinkos – aptverta tvoromis bažnyčia atrodo stovinti gamtos apsuptyje. Galbūt taip norėta išreikšti tuo metu gyvavusią nuomonę, kad Šv. Onos bažnyčia yra senesnė už Bernardinų ansamblį, funduota Vytauto Didžiojo žmonos Onos ir pastatyta dar XIV a. pabaigoje. Per 1794 m. sukilimą bažnyčia labai nukentėjo nuo rusų kariuomenės apšaudymo, suskilinėjo ir apdegė jos mūrai. 1800–1801 m. šventovę restauravęs architektas Mykolas Šulcas, siekdamas sustiprinti fasadą, be kitų darbų, užmūrijo dvi šonines įėjimo angas ir visą cokolį nutinkavo baltai. Tokį restauruotos bažnyčios vaizdą ir įamžino P. Smuglevičius.
Kaip rodo įrašas ant kai kurių atspaudų, Z. Vogelio graviūra buvo dedikuota Lietuvos patriotui, Tado Kosciuškos sukilimo dalyviui, buvusiam Jokūbo Jasinskio adjutantui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stovyklininkui Aleksandrui Pociejui (1774–1846). Gali būti, kad šis didikas finansiškai rėmė Šv. Onos bažnyčios restauraciją XIX a. pradžioje.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)

Ofortas pagal Pranciškų Smuglevičių.

XVIII a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vilniaus miesto garbės burmistras Joachimas Chreptavičius užsakė iš Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) Vilniaus piešinių seriją, kuri, deja, neišliko. Išliko pagal vieną P. Smuglevičiaus piešinį sukurtas raižinys, vaizduojantis Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Jį 1807 m. išraižė Varšuvos dailininkas Zygmuntas Vogelis (1764–1826). XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, klasicizmo laikotarpiu, gotika dėl formų vertikalumo, pabrėžto kilimo aukštyn nebuvo mėgstamas stilius. Tad, sekant klasicizmo idealais, gotikinės bažnyčios proporcijos pataisytos, „pagražintos“ pagal klasicizmo skonį. Šv. Onos bažnyčios formos pažemintos, išplatintos, grakšti gotikos šventovė paversta kresnu, masyviu statiniu. Išskirtinė bažnyčios svarba pabrėžta „išėmus“ ją iš aplinkinio ansamblio, Bernardinų bažnyčios kaimynystės, ir įkomponavus gamtoje, tyrlaukiuose.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

XVIII a. pab.–XIX a. pr. Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) nupiešti Vilniaus peizažai ir žymiausių jo architektūros paminklų vaizdai turėjo didelę reikšmę tolesnei peizažo žanro raidai Lietuvoje. Ne visi P. Smuglevičiaus originalai išliko iki mūsų dienų. Šv. Onos bažnyčią ir Bernardinų vienuolyno ansamblį dailininkas buvo piešęs ne kartą. Varšuvos grafiko Zygmunto Vogelio (1764–1826) graviūroje perteiktas Šv. Onos bažnyčios vaizdas tarsi išimtas iš jos architektūrinės aplinkos – aptverta tvoromis bažnyčia atrodo stovinti gamtos apsuptyje. Galbūt taip norėta išreikšti tuo metu gyvavusią nuomonę, kad Šv. Onos bažnyčia yra senesnė už Bernardinų ansamblį, funduota Vytauto Didžiojo žmonos Onos ir pastatyta dar XIV a. pabaigoje. Per 1794 m. sukilimą bažnyčia labai nukentėjo nuo rusų kariuomenės apšaudymo, suskilinėjo ir apdegė jos mūrai. 1800–1801 m. šventovę restauravęs architektas Mykolas Šulcas, siekdamas sustiprinti fasadą, be kitų darbų, užmūrijo dvi šonines įėjimo angas ir visą cokolį nutinkavo baltai. Tokį restauruotos bažnyčios vaizdą ir įamžino P. Smuglevičius.
Kaip rodo įrašas ant kai kurių atspaudų, Z. Vogelio graviūra buvo dedikuota Lietuvos patriotui, Tado Kosciuškos sukilimo dalyviui, buvusiam Jokūbo Jasinskio adjutantui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stovyklininkui Aleksandrui Pociejui (1774–1846). Gali būti, kad šis didikas finansiškai rėmė Šv. Onos bažnyčios restauraciją XIX a. pradžioje.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)